Ar architektūra yra menas? Kaip keitėsi architekto galia daryti įtaką visuomenei skirtingose santvarkose? Kodėl mūsų aplinką kuriantys menininkai retai kada yra plačiai žinomi visuomenėje ir netampa žvaigždėmis?
Atsakymus į šiuos bei kitus klausimus pateikė Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto docentas, architektas Gintaras Balčytis. Turbūt retas Kauno ar Vilkaviškio autobusų stočių lankytojas žino, kad vaikšto būtent G. Balčyčio kurtuose pastatuose, kurie buvo aprašyti įvairiuose užsienio architektūros žurnaluose nuo Londono iki Taivano ir pateikiami kaip puikūs pavyzdžiai. Už juos ir kitus darbus architektas buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Architektą KTU SAF piešykloje kalbino fakulteto dėstytoja Ingrida Povilaitienė. Pateikiame sutrumpintą pokalbio versiją. Visą pasikalbėjimą rasite čia – https://youtu.be/Z-JC66fjcuk
– Kodėl nusprendėte rinktis architektūrą?
– Neturiu tokio atsakymo. Mokiausi dailės mokykloje ir galvojau gal rinktis kokią tapybą ar kitas meno studijas. Bet tuo metu įstoti į tikrąsias menines specialybes buvo labai sunku ir atrodė praktiškai neįmanoma, priimdavo tik kokius 2-3 studentus, o norinčių būdavo po 50. Tai paskutinėse klasėse kaip ir nemačiau kito kelio – tik architektūra.
– Tai visgi architektūra yra labiau menas ar inžinerinis mokslas?
– Architektūra yra architektūra. Kai mokiausi iš tiesų galvojau, kad tai yra grynasis menas, bet dabar tai įvardyčiau kaip taikomąjį meną. Jame yra daug techninių elementų ir ji verta savo atskiros kategorijos.
Nors jei keliaujame per istoriją – leidiniuose, enciklopedijose architektūrą, jos žanrus neabejodami išskiria prie meno disciplinų, bet naujausiais laikais požiūris pasikeitė.
– Viename interviu sakėte, kad geras architekto bruožas yra suderinti kontekstualumą ir konceptualumą. Kaip manote, kas visgi yra svarbiau? Grynieji menininkai labiau orientuojasi į konceptualumą ir per tai stengiasi išreikšti save, architektai kuria ne sau ir privalo atkreipti dėmesį į kontekstą. Kaip rasti balansą?
Kiekvienas užsiimantis architektūra turi savo požiūrį ar nišą, darbo metodą. Man atrodo kontekstas ir projekto aplinka yra labai svarbi. Klausimas tik kaip tu su tuo elgiesi. Pas mus priimta, kad objektas turi įsilieti, būti labai korektiškas, bet kažkokiam kontekstui prieštaraujantis veiksmas gali būti ypatingai meniškas ir vertingas, nors ir nesiderinantis prie aplinkos. Yra begalė kontekstualios architektūros pavyzdžių, kuri iš viso nieko verta.
– Ar architektai gali keisti žmonių gyvenimus?
– Taip, bet architektai nebeturi tos galios kurią turėjo praėjusio šimtmečio viduryje. Ypač miestų planuotojai, urbanistai, kurie turėjo didesnes galias ir kurdavo, planuodavo ištisus mikrorajonus. Jie pakeitė žmonių gyvenimus, tiek gyvenimo būdą, tiek ir tikriausiai mąstymą. Dabar nėra galimybės tą padaryti.
– Gyvename laisvos rinkos ekonomikoje ir architektai dirba savo užsakovams. Kaip surasti balansą tarp visuomenės ir užsakovo poreikių?
– Mano visi klientai yra privatūs, neturiu valstybinių užsakymų. Su privačiais klientais turi labai aiškią užduotį, ką turi padaryti. Daug sprendimų priklauso nuo to, kaip pavyksta įtikinti užsakovus, kad reikia rinktis vieną ar kitą sprendimą, kad ir brangesnį. Visgi statybos yra brangus verslas.
– Vis daugiau kalbame apie tai, kad pastatai turėtų atlikti keletą funkcijų. Ką manote apie tai?
– Dabar yra madinga kryptis, kad „viskas–visiems“. Manau, kad tai šiek tiek populistiška, visgi pirmiausia turime žiūrėti priminę funkciją. Būtų keista, jei kokioje mokykloje įsteigtų dar ir prekybos centrą ar ligoninę. Mokykla skirta mokyti vaikus, tai ir vakare ten turėtų išlaikomos šios funkcijos, galimai suaugusių mokymas, bet ji tikrai netiks prekybai. Kaip sakoma jei nori, kad tiktų viskam, tai netiks niekam.
Kita vertus, pasaulį į priekį veda pinigai. Nieko nebūtų buvę jei nebūtų tikslo uždirbti pinigų. Taip ir su autobusų stotimi. Kai projektavome, buvo kas smerkė, kad darome dar vieną prekybos centrą. O kas čia blogo? Kad pas mus to anksčiau nebuvo, tai nereiškia, kad tai blogai. Niekas nesistebi, kad puse oro uostų teritorijų sudaro parduotuvės ir kavinės. Čia labai paprasta verslo logika – stotys generuoja žmonių srautus ir reikia jiems pasiūlyti galimybes pavalgyti ar apsipirkti. Tai ir klientui patogu. Nematau ko čia piktintis.
– Pamatyti architekto darbo rezultatus reikia daug laiko. Kaip sukurti ilgalaikę ir greit nesenstančią architektūrą?
–Jei darai kažką, kuo tu tiki, į kiekvieną objektą dedi savo dalį, tai tikriausiai viskas gerai išeina. Blogiausia, kai į savo darbus žiūrima per daug nerimtai. Nesvarbu ar penkis ar penkis šimtus daugiabučių sukūrei, kiekvieną reikėtų daryti naujai.
– Pats esate siūlęs drąsių idėjų, tokių kaip uždengti Šančių kareivinių vidiniai kiemai. Ar yra tokių projektų, kurių gaila, kad nepavyko įgyvendinti arba tokių, kur gal ir gerai, kad jie neįgyvendinti, žiūrint dabartiniu požiūriu?
– Esu iš tų architektų, kuris nesigaili to, ko nepavyko pastatyti. Yra architektų, kurie savo kūrinius nuolat seka ir žiūri, ar jo niekas nepakeitė, neperdažė ir panašiai. Man atrodo, kad jei jau pastatė, tai jis tegul gyvena toliau. Žinoma, nebūtų smagu pamatyti, kad atsirastų pakeitimai, kuriems nepritarčiau, bet tai jau ne mano sprendimai.
Dėl neįgyvendintų projektų panašiai. Nors tikrai atrodo buvo įdomių ir gerų užmanymų, bet kalbant apie Šančių kareivines, tai buvo per didelės užmačios, tokių projektų Lietuvoje tada dar neturėjome. Bet tai, kad projektas nebuvo įgyvendintas man miegoti netrukdo.
– Sakoma, kad žmonės nepastebi, jei viskas yra gerai ir skundžiasi tik tada, kai kas nors būna negerai. Ar tas galioja ir architektūroje? Jei niekas nebuvo pakeista projekte, tai viskas padaryta teisingai?
– Tikriausiai funkcija buvo išspręsta tinkamai ir nereikia nieko keisti, kita vertus, nepasikeitė pastato funkcija. Tarkime jei autobusais žmonės nustotų važinėti ir kas nors norėtų perdaryti stotį naujai transporto priemonei ir atsirastų koks žmogus, sakantis, kad negalima, nes stotis – meno kūrinys, tai būtų keista ir nesuprantama.
Daug kalbama apie Kauno paštą, kuris neveikia pagal funkciją. Yra žmonių, kurie kategoriškai kalba, kad ten turi būti paštas ir niekas daugiau. Bet pasikeitė žmonių gyvenimo būdas ir poreikio neliko. Man nesuprantama, kodėl neturėtų būti keičiama pastato funkcija. Klausimas lieka tik kaip ją keisime.
– Architektai kuria aplinką, kurioje žmonės gyvena, bet retas gyventojų galėtų įvardyti bent keletą Lietuvos architektų. Ar neturėtų visuomenėje būti daugiau „influencerių“ architektų?
– Greičiausiai taip ir negali būti. Architektūra nėra scenos ar televizijos menas. Aktoriai ir dainininkai yra pasmerkti būti matomi ir žinomi, nes tu esi pasmerktas matomumui. Architektūroje to negali būti, visuomenei architektas pats iš savęs nesukuria intrigos. Tris kartus pakvies į televiziją, pakalbės tą patį, kartais įdomiau, kartais mažiau, bet vis tiek mintis bus ta pati. Greičiausiai žmonės žino ne architektus, o atsimena pačius pastatus. Ir tai dažniausiai arba per labai gerus arba per labai blogus pavyzdžius.
– Jūs pats organizuojate KAFe festivalį Kaune. Vienas iš jo tikslų ir buvo atkreipti gyventojų dėmesį į architektūrą?
– Taip. Manau išsilavinęs žmogus turėtų apie tai žinoti šiek tiek daugiau, nei tik eidamas gatve matyti pastatus. Žmogus, kuriam įdomu, pradeda galvoti apie tai, kodėl pastatai sukurti tokie skirtingi ar kitaip suplanuoti. Šiuo festivaliu norime priartinti architektūrą kiek galima arčiau žmonių. Jau trys festivaliai suorganizuoti ir jais norime parodyti, kad architektūra yra daugialypis procesas, kurio metu vyksta daug procesų ir kartais iš išorės eiliniais „stiklainiais“ atrodantys pastatai nėra blogi.
Architektūra domina žmones, bet nėra paprasta prie jų prieiti ir apie ją papasakoti paprastai. Bet gal ir nereikia kelti sau tokio uždavinio, kad žmogus nuo ryto iki vakaro apie ją galvotų. Nepaisant to, žmonės nesuvokia, kiek daug architektūra, išplanavimai, funkcijų erdvės ir paprasti vaizdai daro įtaką jų gyvenimams.
– Šiemet Kaunas yra Europos kultūros sostinė. Ar esate suplanavę ką nors ypatingo?
– Taip. Tęsime projektą su Japonijos kolegomis „Rytai-Rytai“. Paskutinį kartą darytą 2013 metais KAFe festivalio metu. Japonija man atrodo ypatingos kultūros šalis, su kuria svarbu turėti tokius ryšius ir mokytis vieniems iš kitų. Šio projekto metu 10 architektų iš Japonijos ir 10 architektų iš Lietuvos rengia bendrą parodą ir pasidalina mintimis. Taip pat 10 studentų iš Japonijos ir tiek pat iš Lietuvos vykdys kūrybines dirbtuves komandose. Studentams tai ypatingai prasmingas renginys.
Pas mus dar gyvas įvaizdis, kad architektas yra vienišas menininkas, visgi realybė yra kitokia. Reikia mokėti dirbti komandose ir keistis idėjomis. Iš pradžių atrodo, kad vienas daug ką gali, paskui suvoki, kad visgi ne. Taip pat iš pradžių sunku suprasti, kiek daug dar nežinome. Komandoje greičiau to išmokstama.
