Ketvirto kurso statybos inžinerijos studentė Liveta Šablinskaitė tikina, kad jei galėtų sugrįžti į pirmą kursą, be jokios abejonės dar drąsiau rinktųsi dalyvauti tarptautinių mainų programose. Studentė išbandė ne tik studijas Maltoje bei Kipre, bet ir atliko praktiką užsienyje.
Su ja pasikalbėjome apie didžiausias baimes, prieš leidžiantis į tokias keliones, studijų skirtumus ir kitas patirtis.
– Ne kartą naudojotės įvairiomis tarptautinių mainų ir studijų galimybėmis, o galiausiai nusprendėte ir privalomąją praktiką atlikti užsienio įmonėje. Kas paskatino Jus taip aktyviai įsitraukti į Erasmus+ programas?
– Dar pirmaisiais metais universitete turėjau galimybę sudalyvauti Erasmus+ mainuose Lenkijoje, kuriuos organizavo KTU Studentų atstovybė. Pirmą kartą turėjau daug baimių, tiek dėl savo kalbos mokėjimo, tiek dėl asmeninių savybių, nežinojimo kas yra mainai ir kokia iš jų nauda. Tačiau tereikėjo vieno žingsnio, kad įsitikinčiau, jog visi dalyviai susirenka su lygiai tomis pačiomis baimėmis ir dvejonėmis, ir kad Erasmus+ yra vieta, kur susipažįsti su įvairiausiais žmonėmis: start‘up įkūrėjais, menininkais, inžinieriais, studentais ir t.t. Ir iš tų visų žmonių pasisemi patirties bei idėjų. Po to su įvairiomis programomis keliavau į Kroatiją ir Makedoniją. Todėl, kai vos pasirodė pranešimais apie KTU suteikiamą galimybę dalyvauti dalinėse studijose net nedvejojau ir užpildžiau dalyvio anketą.
– Kokias šalis aplankėte ir kaip ten skiriasi gyvenimas ir studijos?
– Dalines studijas atlikau Maltoje ir Kipre. Šios dvi šalys tarpusavyje turi nemažai panašumų, tačiau labai skiriasi nuo Lietuvos. Vienas pagrindinių dalykų, prie kurių teko ilgai priprasti – žmonių paslaugumas, nuolatinis noras bendrauti. Nesvarbu kur bebūtum: paplūdimyje, parduotuvėje ar autobusų stotelėje, nuolat atsiras žmonių su kuriais užmegsi bent 15 minučių pokalbį. Žmonės pietinėse šalyse yra labiau atsipalaidavę ir mažiau skuba. Gyvenimo ritmas atrodo daug lėtesnis, nei Lietuvoje.
Kalbant apie studijas, Maltos universitetas skiriasi nuo KTU modulio atsikaitymų sudėtimi. Maltoje kiekvienas modulis susideda iš semestro kursinio darbo ir galutinio egzamino. Kursinis darbas atliekamas remiantis praktika, išvykimais į objektus. Pavyzdžiui, pastatų rekonstrukcijos paskaitoje, turėjome kelias išvykas į Ricasoli fortą, kur atlikinėjome betono stiprumo bandymus, analizes ir rašėm kursinį darbą apie esamą forto situaciją ir kokius rekonstrukcijos metodus galėtume taikyti.
Studijuoti į Frederick univeritetą Kipre išvykau pandemijos metu, todėl visos paskaitos vyko nuotoliniu būdu. Tiesą sakant, Frederick universiteto ir KTU modulių sudėtis, dėstymo tipai yra labai panašūs, vienas didžiausių skirtumų buvo egzaminų sesijos tvarka. Egzaminų metu, privaloma įsijungti dvi kameras: viena, kuri būtų nukreiptą į studentą, o kita, kuri rodytų kaip atrodo tavo darbo aplinka, kiekvienas studentas yra prijungiamas prie sistemos, kuri blokuoja bet kokia kitą veiklą kompiuteryje.
– Kaip pavyko įsilieti į akademinę bendruomenę svečioje šalyje?
– Studijuojant Maltoje pirmosios savaitės buvo pakankamai sunkios, kadangi teko priprasti prie kitos kalbos paskaitų metų, prie kitokios sistemos ir kitokių žmonių. Tačiau laikui bėgant pradėjau daugiau bendrauti su savo grupėje esančiais studentais, kurie supažindino mane ne tik su universiteto gyvenimu, bet ir su savo šalies ypatumais.
Išvykus į dalines studijas antrą kartą, Kipre, jau buvo gerokai lengviau, nes žinojau ko tikėtis, kad neverta bijoti klausti bei domėtis. Kad tai yra puiki galimybė tobulėti savo profesinėje srityje. Stengiausi kuo aktyviau dalyvauti paskaitose ir plačiau domėtis pateikiama medžiaga. Turėjau be proto nuostabius dėstytojus, kurie su mielu noru likdavo prisijungę po paskaitos, kad atsakytų į visus rūpimus klausimus, kurie nuolat pasidomėdavo kaip man sekasi įsilieti į šalies gyvenimą, ar viskas gerai ir aišku.
– Ar išankstinė nuomonė apie Erasmus studijas pasikeitė asmeniškai su tuo susidūrus? Ar pavyko sulaužyti kokius stereotipus?
– Pati neturėjau jokios išankstinės nuomonės, tiesiog norėjau pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias siūlo universitetas. Aišku, kirbėjo daug minčių dėl to, kad, o kas jei neturėsiu draugų, būsiu visiškai viena svetimoje šalyje, arba, o kas jeigu nesuprasiu dėstomų dalykų ar bus tiesiog per sunku. Daugiau spaudimo sulaukiau iš aplinkinių su įvairiausiais pasisakymais, kad žmonės iš studijų grįžta su skolomis, ar veltui apsisunkinsiu gyvenimą, juk daug patogiau pasibaigti studijas savo šalyje, o tada jau galima keliauti kur tik nori. Galiu sutikti su tuo, kad patogiau yra nebandyti, nes nesusiduri su tais visais sunkumais, bet nebandant ir netobulėji. Manau, kad jei tikrai žinai, ko tu nori iš savo studijų užsienyje, ir stengiesi iš to pasiimti viską – niekada negrįši su skolomis. Baimė dėl draugų neturėjimo dažnai yra tik galvoje, išvykus nuolat susipažįsti su naujais žmonėmis akademinėje bendruomenėje, Erasmus+ studentų susitikimuose, ar tiesiog išėjus namų.
– Pasiruošimas išvykti į Erasmus studijas kartais gali būti nelengvas, kaip pavyko neprarasti motyvacijos?
– Tiesą sakant buvo momentų, kai norėjau viską atšaukti, ypač pandemijos metu. Studijas Kipre teko perkelti kitam semestrui, vėliau pradėjo užsidarinėti šalių sienos, mano skrydžiai buvo atšaukti tris kartus. Strigo dokumentų pasirašymas. Ieškant praktikos teko atsakymų laukti net kelis mėnesius, arba jau gavus patvirtinimą dėl darbo vienoje kompanijoje, po kelių dienų gauni laišką, kad dėl pandemijos studentai iš kitų šalių nepriimami.
Tačiau kiekvieną kartą, motyvuodavau save, kad galbūt daugiau niekada nebepasitaikys tokia proga, ir jei pasiduosiu dabar, tai visą likusį laiką praleisiu gailėdamasi ir kurdama scenarijus kaip visgi galėjo būti.
– Ar buvo sunku surasti įmonę, kurioje atlikote savo privalomąją praktiką? Ar įmonės noriai priima studentus?
– Ieškant praktikos man labai pagelbėjo dalinių studijų patirtis Maltoje, kadangi jau turėjau užmezgusi kontaktus su universiteto bendruomene. Sunkiau buvo užsipildyti reikiamus dokumentus ir užtikrinti, kad praktika atitinka keliamus reikalavimus mano specializacijai, kadangi užsienyje jos dažnai skiriasi.
Kartu su manimi praktiką atlikinėjo du studentai iš Maltos, Italijos ir studentas iš Šveicarijos, tad įmonė noriai priima motyvuotus studentus.
– Kokios naudos Jums davė praktikos atlikimas užsienio įmonėje?
– Visų pirma, turėjau galimybę susipažinti su savo specializacijos skirtumais kitoje šalyje, tokiomis problemomis, su kuriomis neteko susidurti Lietuvoje. Pavyzdžiui, turėjau galimybę dalyvauti dvejose vandens rezervuarų rekonstrukcijos projektuose, kuriame buvo naudojamas savaime atsinaujinantis betonas ir įbetonuojami sensoriai, kurie siunčia informaciją apie konstrukcijos parametrus , užpildžius jas vandeniu. Taip pat, dalyvavau laukinių gyvūnų reabilitacijos centro rekonstrukcijoje, kur buvo sprendžiamos tokios problemos, kaip jūros vandens tiekimas delfinams. Praktika užsienyje, taip pat padeda lavinti žodyną, tobulinti komunikacijos bei bendradarbiavimo įgūdžius. Manau, visos šios patirtys padeda plėsti savo galimybes darbo rinkoje.
– Dėl kokių priežasčių rekomenduotumėte kitiems studentams atlikti privalomąją praktiką su Erasmus+ programa?
– Kaip jau minėjau, Erasmus+ yra viena iš nedaugelio galimybių, kuri pasitaiko gyvenime. Ne paslaptis, kad dažnai studentams yra siūlomos neapmokamos praktikos, todėl suderinti darbą ir kasdieninius poreikius gali būti pakankamai didelis iššūkis. Vienas didžiausių programos privalumų – universiteto skiriama stipendija. Net jei ir gautum neapmokamą praktiką užsienyje, nereikia sukti galvos kaip išgyventi tuos kelis mėnesius ir gali būti visiškai susikoncentravęs ties praktika bei dar turi laisvo laiko susipažinti su šalimi, naujais žmonėmis.
Šiuo metu esu paskutinio kurso studentė, ir galiu drąsiai teigti, kad Erasmus patirtis yra pati įsimintiniausia iš viso studijų laikotarpio, ir jeigu turėčiau galimybę vėl sugrįžti į pirmą kursą, be jokių abejonių, aplikuočiau ir vėl.
Daugiau informacijos apie Erasmus+ – https://ktu.edu/erasmus/
