Siekdami magistro diplomo, Statybos konstrukcijų ir gaminių inžinerijos programos studentai susiduria ne su vienu iššūkiu, skatinančiu ne tik profesinį, bet ir asmeninį tobulėjimą. Vienas jų – tiriamasis projektas.
Pasak Statybinių konstrukcijų katedroje dirbančio dr. Nerijaus Meslino, tiriamieji projektai, nors ir primena praktinius laboratorinius darbus, visgi paskirtį turi visiškai kitą. Atliekant laboratorinius darbus rezultatas dažnai būna nuspėjamas, iš anksto apskaičiuotas. Tuo tarpu, atliekant tiriamąjį projektą, visuomet išlieka dalis nežinomybės ir bandymai gali pasisukti kiek netikėta kryptimi.
„Laboratoriniai darbai padeda išugdyti gerus inžinierius, o eksperimentai su daug nežinomųjų – gerus mokslininkus“, – teigia dr. N. Meslinas.
Su nuomone, jog tiriamasis darbas lavina loginį mąstymą, moko analizuoti ir interpretuoti rezultatus bei leidžia suvokti įvairias prielaidas bei išimtis, sutinka ir magistro studijų studentas Mindaugas Gricius, savo tiriamąjį darbą paskyręs kombinuotai armuotų lenkiamų gelžbetoninių elementų pleišėjimui bei jo apskaičiavimo metodikoms.
Statybinių konstrukcijų plyšiai yra bene vienas svarbiausių faktorių, lemiančių konstrukcijų ilgaamžiškumą. Plyšių pločiai lygiagrečiai susiję su eksploatavimo sąlygomis bei aplinkos poveikio agresyvumu, todėl skirtingose konstrukcijose leidžiami skirtingų pločių plyšiai, o jų apskaičiavimui naudojamos skirtingos metodikos.
„Plyšiai – tiesiausias kelias konstrukcijos laikomosios galios ir kitų eksploatacinių savybių praradimui. Tinkamai įvertinus plyšių įtaką ir keliamą grėsmę, galima numatyti, kada reikalingas konstrukcijos atnaujinimas“, – pasakoja studentas.
Eksperimento metu studentas tyrė skirtingų rūšių plaušus, kurie naudojami siekiant mažinti konstrukcijų pleišėjimą. Kombinuojant plaušus su įprastiniu armavimu buvo siekiama sumažinti plyšių pločius konstrukcijose, pokyčiai buvo fiksuojami, o rezultatai palyginami su apskaičiuotais naudojant įvairias Europoje plačiai naudojamas metodikas. Taip pat, atliekant palyginamąją rezultatų analizę, buvo siekiama nustatyti, kuri skaičiavimo metodika yra patikimiausia.
Pasakodamas apie savo patirtį ir naujai įgytas žinias atliekant tiriamąjį projektą, M. Gricius pabrėžia, jog atlikti tyrimai ir bandymai, leido suvokti, jog nė viena egzistuojanti skaičiavimo metodika nėra universali bei vieninga visų tipų konstrukcijoms ar medžiagoms. Taip pat, studentas stebisi, kad Lietuvoje iki šiol nėra reglamentuota nė viena skaičiavimo metodika plyšių pločiams prognozuoti naudojant dispersinį ar kombinuotą armavimą.
Darbo vadovas dr. N. Meslinas, kalbėdamas apie atliktą M. Griciaus tiriamąjį darbą, taip pat džiaugiasi, jog šio ir panašių atliekamų darbų pagrindu galima koreguoti statybos taisykles, statybos techninius reglamentus. „Tokių darbų nėra daug“, – pastebi dr. N. Meslinas.
Prisimindamas tiriamojo projekto eigą M. Gricius atvirai pripažįsta, jog projektas pareikalavo daug sunkaus darbo, o laiko sąnaudos sunkiai apskaičiuojamos: „Vien eksperimentui atlikti prireikė kelių savaičių. Taip pat viso proceso metu, reikėjo skirti pakankamai laiko literatūros nagrinėjimui, skaičiavimo metodikų analizei, patiems skaičiavimams ir, žinoma, gautų rezultatų analizei. Tyrimai – tai nuoseklus darbas“.
Nepaisant sunkumų, su kuriais teko susidurti, studentas džiaugiasi, jog sukaupta medžiaga leido puikiai atlikti tiriamąjį darbą bei paruošti mokslinį straipsnį. „Svarbiausia, jog tiriamojo projekto rezultatai aktualūs ne tik teoriniame lygmenyje, tačiau puikiai pritaikomi ir praktikoje“, – teigia M. Gricius.
Apibendrindamas tiriamojo projekto naudas, dr. N. Meslinas pastebi, jog šiuolaikinė statybos rinka yra perpildyta įvairiomis naujovėmis. Tačiau ne visos naujos medžiagos, technologijos ar konstrukciniai sprendimai pasiteisina. „Laikui bėgant išryškėja ne tik privalumai, bet ir trūkumai. Atlikdami eksperimentus, kaip tik ir bandome nustatyti naujovių taikymo ribas, apribojimus ir jei reikia – patikslinti skaičiavimų metodikas“, – teigia dr. N. Meslinas.
