KTU mokslininkė: kova su karščiu miestuose – laikas kurti „vėsos salas“ ir sodinti daugiau augalų

Vis dažnesnė vasaros kasdienybė Lietuvoje: alinantys karščiai, šešėlių paieškos ir vakare kylanti šiluma nuo asfalto bei pastatų. Pastebima, kad miestuose formuojasi karščio salos, kuriose aukštesnė temperatūra ne tik laikosi, bet ir išlieka ilgiau nei priemiesčiuose ar mažiau užstatytose vietovėse.

Sunku tikėtis, jog artėjantį dešimtmetį orai vės, tad kyla natūralus klausimas, ką turėtume padaryti savo miestuose, kad juose išvengtume tokių karščio salų ir kaitra mažiau vargintų gyventojus. Šia tema kalba Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) mokslininkė prof. Jūratė Kamičaitytė.

– Kokių priemonių jau dabar turi imtis miestai, kad juose ateityje būtų lengviau išgyventi karščio bangas?

Prioritetas turi būti teikiamas minkštiems, vandeniui laidiems paviršiams, palikti vietos žolei augti. Žinoma, reikia sodinti ir kuo daugiau medžių bei krūmų, kurie teikia pavėsį. Vertikalus želdinimas, vijokliniai augalai padeda neperkaisti pastatų sienoms. Vandens telkiniai taip pat padeda mažinti urbanizuotų teritorijų temperatūrą.

Kalbant apie specialias priemones, kurios jau įgyvendinamos daugelyje pasaulio miestų, tai parkų kaip „vėsos salų“ kūrimas. Jie kuriami iš anksto modeliuojant teritorijos augalų rūšių įvairovę, išdėstymą, drėgmės režimą, oro masių judėjimą, įvertinant vėjo kryptį ir kitus veiksnius. Tokiuose gerai suplanuotose parkuose ne tik smagu būti, bet ir vėsesnis oras iš parko vidaus gali pavėjui sumažinti oro temperatūrą šimtais metrų, o kartais net keliais kilometrais. Tai ypač tinka tankiai užstatytiems miestams.

– Kaip skiriasi sprendimai senamiesčiams, sovietmečio gyvenamiesiems rajonams ir naujos statybos užmiesčiams?

– Senamiesčiuose dažniausiai labai trūksta želdynų. Jų rasime senamiesčiams būdingose uždarose erdvėse kvartalų viduje, bet ne gatvelėse. Jos dažniausiai yra nedidelio pločio, jaukios, „žmogaus“ mastelio gatvės, grįstos akmenimis, kaip ir senamiesčių aikštės.

Pasodinti medžius ar sėti žolynus čia dažniausiai nėra kur, todėl praverstų geriamo vandens fontanai, želdiniai vazonuose, žalios sienos, mažosios architektūros objektai su integruotais žaliosios infrastruktūros sprendimais ir kitos mažo mastelio žaliosios intervencijos, nekeičiančios paties senamiesčio erdvinio pagrindo.

Sovietmečio gyvenamieji rajonai, priešingai, turi didelius žalių erdvių plotus, kurių temperatūros mažinimo efektyvumas priklauso nuo tikslingo tokių teritorijų tvarkymo vadovaujantis jau minėtais „vėsos salų“ projektavimo principais. Šiems rajonams sunkiausia suderinti augantį automobilių stovėjimo zonų poreikį ir tankėjantį užstatymą su žalumos išlaikymu ir tikslingu planavimu.

Naujos statybos priemiesčiuose teritorijų problema yra bet kokių viešųjų žaliųjų erdvių trūkumas, didelių teritorijų užstatymas vienbučiais gyvenamaisiais namais, nevystoma socialinė infrastruktūra. Čia reikia daugiau dėmesio skirti gatvių ir individualių sklypų želdiniams, stengtis kurti žaliąsias viešąsias erdves, permąstyti individualių namų kvartalų projektavimo principus, išsaugant vertingus gamtinius elementus ir neužstatant visko maksimaliai.

– Kaip atrodytų puikiai karštesniam klimatui pritaikytos gatvės pjūvis?

– Visų pirma, tai turi būti apželdinta gatvė, kur medžiai teikia pavėsį ir neleidžia įkaisti kietiems paviršiams. Reikia nepamiršti ir paviršinių lietaus vandens surinkimo sistemų: apželdinti lietaus vandens surinkimo grioviai, lietaus sodai, kurie ne tik būtų naudingi lietaus vandens valdymui, bet ir didintų minkštų, vandeniui laidžių, mažiau įkaistančių dangų paviršiaus plotą.

– Kokias priemones jau dabar galėtų įsirengti patys gyventojai, o kokios turėtų būti daromos savivaldybių ar valstybės mastu?

– Patys gyventojai galėtų prisidėti prie žaliosios infrastruktūros vystymo projektų, projektuodami savo kiemą, galėtų mažinti kietos dangos plotus, apželdinti savo kiemus.

– Pietų valstybėse dažnai tenka matyti automobilių stovėjimo aikšteles, kurios uždengtos stogeliais su saulės jėgainėmis arba tiesiog apsodintos medžiais. Kuri praktika būtų tinkamesnė Lietuvoje?

– Abi praktikos tinkamos ir kartais labai svarbu prisiminti dilemos sutaikymo principą, kai atsinaujinančios energijos panaudojimas derinamas su žaliosios infrastruktūros sprendimais. Šiuo klausimu daug iniciatyvos galėtų parodyti privatus verslas, įrengdamas savo automobilių stovėjimo aikšteles su saulės jėgainių stoginėmis ar jas apželdindamas.

– Keliaujant po karštąsias šalis dažnai stebina, kaip jų senieji pastatai išlaiko vėsą net ir karščiausiu metu. Kokios technologijos / medžiagos tai lemia?

– Tai dažnai lemia tradicinių statybos technologijų puoselėjimas ir jų kūrybingas naudojimas šiuolaikiniuose pastatuose. Yra tokia pastatų projektavimo kryptis – bioklimatinė architektūra. Ši projektavimo koncepcija esminiu pastato architektūros kokybės kriterijumi laiko pastato ir jo sistemų optimalų santykį su kontekstine aplinka ir joje veikiančiomis sistemomis.

Tokiuose pastatuose mikroklimatinis komfortas pasiekiamas per architektūrines formas, elementus, medžiagas, konstrukcijas, vengiant priklausomybės nuo mechaninių sistemų. Dažnai mums tiesiog reikia atsigręžti ir iš naujo įvertinti savo tradicines statybos technologijas, o ne stengtis išrasti kažką naujo ar kopijuoti kitų šalių architektūros sprendimus. Vidaus patalpoms nuo perkaitimo saugoti puikiai tinka mūsų kraštuose nuo seno statybose naudotas molis, medis, akmuo.

– KTU SAF kartu su partneriais iš Birštono dalyvauja tarptautiniame „GreenInCities“ moksliniame projekte, kaip tik nagrinėjančiame šiuos klausimus. Kokie darbai ten nusimato?

– Šio projekto tikslas – ekologinių inovacijų miestuose įgyvendinimas, siekiant švelninti klimato kaitos pasekmes. Projekto įgyvendinimo metu bus sukurtos ir išbandytos metodikos, priemonės, miestų planavimo ir dizaino koncepcijos, orientuotos į inovatyvius miestų „žalinimo“ ir renatūralizacijos sprendimus, siekiant miestų teritorijų regeneracijos, konversijos, reabilitacijos bei taršos mažinimo. Tai, be abejo, susiję su klimato karštėjimo procesais ir miestų sistemų atsparumo jų poveikiui didinimu.

Projekto rezultatų siekiama bendrakūros principu, kai kūrybos procese dalyvauja visos suinteresuotos pusės: mokslininkai, architektai, urbanistai, savivaldos atstovai ir miestų bendruomenės.

Šiuo metu projekte dalyvaujantys KTU mokslininkai rengia metodus ir įrankius šių tikslų įgyvendinimui projekte dalyvaujančiuose Lietuvos ir užsienio miestuose.