Užsienio jaunimą vis labiau vilioja studijos Lietuvoje. Jie drąsiai naudojasi mainų programomis „Erasmus+“ ir renkasi mūsų šalį vedini smalsumo bei teigiamų atsiliepimų apie Lietuvos mokslo įstaigas. Tokia galimybe pasinaudojo ir studentas iš Kipro, anksčiau nieko negirdėjęs apie Lietuvą, bet susižavėjęs ja taip, kad prasitęsė išvyką dar vienam semestrui.
– Kodėl studijoms pasirinkote Lietuvą?
– Visuomet svajojau išvykti pagal mainų programą, tad pasitaikius šiai progai iškart ja pasinaudojau. „Erasmus+“ dėka jaunimas išvyksta svetur, pamato daug naujų dalykų: šalį, kultūrą, kalbą, bendravimą. Visa tai – neįkainojama patirtis.
Lietuvą rinkausi kaip labiausiai nuo mano gimtinės nutolusią šalį, nes kaimyninės yra per daug panašios, o aš siekiau didesnio kontrasto. Prieš kelionę sąmoningai nesidomėjau pasirinkta šalimi, nes troškau būti kuo labiau nustebintas išvysto vaizdo. Norėjau pats, be aplinkinių įtakos, susidaryti nuomonę apie šalį, jos gyventojus.
– Esate čia jau antrą semestrą, kas paskatino prasitęsti studijas Lietuvoje?
– Atvykau į Lietuvą šešiems mėnesiams. KTU pasirodė puikus universitetas, kuris man labai patiko, tad pasinaudojau proga ir prasitęsiau studijas iki vienerių metų. Dabar man atsivėrė kur kas daugiau galimybių dalyvauti įvairiuose seminaruose, konkursuose, ko negalėčiau daryti gimtajame Kipre. Didžiausia kliūtis ten – atstumas, o čia viskas vietoje.
Dėl šio pasirinkimo nė karto nedvejojau. Tikiu, kad Lietuvoje labiau praplėsiu žinias, įgausiu daugiau patirties, pamatysiu naujų dalykų. Pastebėjau, kad nesu vienintelis, prasitęsęs mokslus KTU, tą daro daugelis „Erasmus+“ studentų.
– Kaip jus priėmė vietiniai studentai?
– Pirmąją dieną universitete manęs niekas nekalbino, visi tik smalsiai žiūrėjo ir mintyse svarstė, kokios tautybės esu. Ne tik prie manęs, bet ir prie kitos pagal „Erasmus+“ programą iš Švedijos atvykusios studentės niekas nepriėjo. Buvo labai keista. Laimei, kiek pavėlavęs į paskaitas, atėjo studentas, pralaužęs ledus. Tik pastebėję mūsų draugišką bendravimą, ėmė jungtis ir kiti bendramoksliai.
Šio studento dėka patekau į seminarus, konkursus. Jis net Velykų švęsti pasikvietė pas save. Buvo smalsu pamatyti, kaip Lietuvoje švenčiamos Šv. Velykos. Labiausiai man patiko margučių ridinėjimas.
Pastebėjau, kad vietiniai studentai yra draugiški ir nori kuo daugiau sužinoti apie mane, mano šalies kultūrą. Vienintelis jų trūkumas – baimė bendrauti angliškai, bet juk niekas nėra idealus.
– Kuo skiriasi studijos Kipre ir Lietuvoje?
– Lietuvoje mokslui taikomos gana griežtos taisyklės. Atrodo, kad viskas įsprausta į tam tikrus rėmus. Po truputį dėstytojai bando keisti šią pasenusią mokymosi sistemą. Man patinka ir tai, kad KTU paskaitas skaito daug dėstytojų iš užsienio universitetų. Jie įneša naujų idėjų ir mąstymo kelių, kuriais turi vadovautis šių dienų studentai. Parodoma, kaip turi elgtis jaunimas, nebijantis drąsiai reikšti savo nuomonės. Kipre dėstytojai su studentais bendrauja visiškai kitaip nei Lietuvoje. Mano šalyje studentai ir dėstytojai po paskaitų kartu eina atsigerti kavos ar alaus, taip užmegzdami artimesnį ryšį. Tikiuosi, netrukus šią tradiciją perims ir lietuviai.
– Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į Lietuvą?
– Čia gražu: miškai, ežerai, parkai miestuose. Kalbant apie architektūrą, buvau labai nustebintas, kad šalyje likę tiek daug sovietų laikus menančių pastatų. Bet kartais grožį galima įžvelgti ir ne pačiuose gražiausiuose dalykuose.
Pirmasis įspūdis apie žmones mane suglumino, nes nesupratau, ar turėčiau bendrauti, ar laikytis atstumo nuo jų. Žmonės autobusuose – be nuotaikos, niūrius, neturintys jausmų, lyg „be veido“. Pabendravus atsiskleidžia jų nuoširdumas, atvirumas. Greičiausiai taip yra dėl istoriškai susiklosčiusių motyvų, bet jaunoji karta bando tai išsiugdyti. Mano šalyje visi šypsosi, todėl bandau pelnyti lietuvių simpatijas šypsena.
– Kuo jums patinka Kaunas?
– Urbanistika ir pastatų architektūra Kaune yra labai įdomi, kaip ir visa Lietuvos istorija. Mane itin žavi čia esantys baroko stiliaus namai. Gyvenimas šiame mieste gražus tuo, kad čia yra ganėtinai ramu. Atvykau iš sostinės, kur vyksta nuolatinis judėjimas, pilna automobilių, skubančių triukšmingų žmonių. Bet čia viskas kitaip, tarsi ramybės oazė. Teko lankytis Vilniuje, bet gyventi labiau patinka Kaune, kur mažiau chaoso. Be to, šis mietas keičia savo veidą, vis gražėja.
– Ar teko lankytis kituose šalies miestuose?
– Buvau sostinėje, Panevėžyje, Vilkaviškyje, Marijampolėje, Palangoje, Klaipėdoje, Nidoje, Trakuose. Pamenu, besilankant Vilkaviškyje mane nuolatos lydėjo vietinių gyventojų žvilgsniai. Jaučiausi lyg po didinamuoju stiklu, bet greičiausiai jiems atrodžiau egzotiškai dėl savo tamsaus gymio. Laimei, tie žmonės buvo itin mandagūs, paslaugūs.
– Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Neturiu daug laisvalaikio, nes dalyvauju ne pelno siekiančios organizacijos „Erasmus Student Network“ (ESN) veikloje, taip pat atlieku kai kuriuos darbus Kiprui. Kartais man tiesiog norisi pabūti vienam, tuomet einu pasivaikščioti į miestą ar parką, pabūti bibliotekoje. Taip pat susitinku su kitais studentais, drauge einame išgerti alaus, paplepėti.
– Ką ketinate veikti baigęs studijas?
– Kad gaučiau bakalauro diplomą, dar turėsiu metus skirti mokslams. Vėliau teks atlikti pareigą šaliai ir atitarnauti kariuomenėje, kuri Kipre yra privaloma. O pargrįžęs bandysiu siekti magistro archeologijos ir antropologijos srityje, kuria domiuosi ir savanoriauju vienoje iš veiklų.
– Ar sulaukęs pasiūlymo likti Lietuvoje ryžtumėtės likti?
– Greičiausiai taip, nes šalis yra pačiame Europos centre. Iš čia galima lengvai keliauti į kitas šalis. Tikiu, kad būdamas architektu ir darbą lengviau susirasčiau, kad ir kurioje nors kaimyninėje valstybėje.
– Kokius įžvelgėte kultūrinius skirtumus tarp lietuvių ir kipriečių?
– Lietuviai yra nuoširdūs, atviri, bendraudami nesidrovi žiūrėti į akis, ko pasigendu tarp kipriečių. Lietuvos studentai visuomet siekia daugiau, rimčiau žiūri į gyvenimą. Jie tarsi „užsikūrę varikliuką“ nepaliaujamai juda pirmyn, tobulėja. Didžioji dalis jų derina darbą su studijomis. Pažįstu studentą, kuris kiekvieną dieną važiuoja vis į kitą miestą teisėjauti krepšinio varžyboms. Vertinu tokį ryžtą, nes jaunoji kipriečių karta to neturi. Kipre jaunimas per daug laiko tuščiai iššvaisto sėdėdamas kavinėse, kur susirenka paplepėti, parūkyti.
Lietuviai labai saugo savo šalį, neįsileidžia kitataučių. Jiems derėtų atvykti į mano gimtinę, kur vienoje vietoje gyvena daug kultūrų ir jos visos puikiai sutaria. 2022 metais Kaunas bus Europos Kultūros sostine, mielai atvykčiau pasižiūrėti, kas per tą laiką buvo nuveikta.
– Ar jums patinka lietuviški patiekalai?
– Aš žaviuosi lietuviška virtuve. Ragavau cepelinų, šaltibarščių, kibinų, kugelio ir kitų skanių patiekalų. Man tik atrodo, kad lietuviai kur kas mažiau valgo mėsos. Mūsų šalyje kone nuolat kepamas BBQ, bet gal tai priklauso ir nuo palankesnių oro sąlygų. Vienintelio dalyko čia pasigendu – jūros gėrybių ir skanios žuvies.
– Ar ne per šaltas jums Lietuvos klimatas?
– Grįžusį po Kalėdinių atostogų mane pasitiko 26 laipsniai šalčio. Buvo neapsakomai šalta. Tai buvo visiškai nauja patirtis. Šaltį jaučiau net per nosį, kaskart įkvėpdamas oro. Kelias dienas nėjau į lauką, nes man buvo per šalta. Prašydavau, kad kas nors nupirktų ir atneštų man maisto produktų. Vasarą oras čia labai malonus, nes jaučiama gaiva. Mieliau leisčiau vasaras Lietuvoje, nes Kipre būna per karšta, temperatūra pakyla iki 45-47 laipsnių, tad būti gryname ore visai nesinori.
