Pereiti prie turinio

Dar kartą apie tą pačią problemą: dėl Lietuvos valstybės žemės racionalaus naudojimo, darnaus urbanistinio planavimo ir tvarkymo

KTU Atsakingai | 2024-11-25

Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto (KTU ASI) mokslininkai, architektai dr. Liucijus Dringelis ir dr. Evaldas Ramanauskas

Beveik kiekviena nauja valdžia, ateidama valdyti šalį, dažnai deklaruoja, kad ateina ne valdyti, o tarnauti valstybei, jos žmonėms, dirbti jų gerovei. Taip pat skelbia, kad ji yra atvira naujiems šalies piliečių pasiūlymams, nuomonių įvairovei, kurios padėtų darniai dirbti su pilietine visuomene.

Po tokių skambių pareiškimų, deklaravimų, tikslinga pasižiūrėti kaip buvusios vadžios pildė savo panašius pažadus ir atsižvelgdavo, reaguodavo į pateikiamus visuomenės, specialistų dalykinius pasiūlymus.

Vienas tokių pasiūlymų buvo spręsti valstybinės reikšmės problemą dėl Lietuvos valstybės žemės, kaip didžiausio šalies turto, tausojimo, pagrįsto naudojimo, darnios miestų urbanistinės plėtros, atsakingo valdymo, tvarkymo ir apsaugos.

Šios problemos svarba buvo nušviesta mokslo straipsniuose, studijose, pateikti vyriausybei konkretūs, konstruktyvūs pasiūlymai dėl šios problemos sprendimo, tačiau viskas liko be atgarsio. Dėl to tenka tik apgailestauti, kad ši, dabar buvusi, kaip ir ankstesnės valdžios, minėtos problemos spręsti nesiėmė.

Teritorijų planavimo ir jų urbanizavimo būklė šalyje

Šalies teritorijų planavimo ir jų urbanizavimo proceso būklę galima apibūdinti dviem pagrindiniais rodikliais – gyventojų skaičiaus mažėjimu ir planuojamų bei urbanizuojamų plotų didėjimu.

Remiantis statistiniais ir tyrimų duomenimis nustatyta, kad nuo 2002 m. iki 2020 m. gyventojų skaičius šalyje sumažėjo apie 650 tūkst. žmonių, o suplanuotų ir užstatytų teritorijų plotas per tą patį laikotarpį padidėjo beveik dvigubai ir daugiau negu esamas miestų plotas.

Pagal bendruosius planus kai kuriose savivaldybėse, ypač pajūrio zonoje – Klaipėdos, Kretingos, Palangos, o taip pat didžiųjų šalies miestų gretimose savivaldybėse numatomas urbanizavimo plotas sudaro net 3–5 ir daugiau kartų negu esamas užstatytas plotas.

Suprantama, kad tokia beatodairiška, nevaldoma urbanistinė drieka, užimant agrarines, vertingas gamtines teritorijas ir netgi miškus, juos kertant, prieštarauja darnaus urbanistinio planavimo principams, reikalavimams ir yra nepriimtina. Šios driekos teritorijas daugiausiai sudaro tik statybų sklypai be socialinės infrastruktūros, želdynų, vaikų ugdymo įstaigų sklypų ir kt., o taip pat ir be reikiamos susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros, nenumatant jokių teritorijų rezervų.

Dr. Evaldas Ramanauskas
Dr. Evaldas Ramanauskas

Visi minėti nevaldomi žemės parceliavimo procesai vyksta nepaisant nei Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, nei ES tarptautinių rekomendacijų. Čia, savivaldybėse veikia savi „įstatymai“, kuriuos paprastai sukuria vienvaldžiai merai.

Tam sudarytos visos galimybės, nes savivaldybių teritorijų bendrųjų, specialiųjų ir kt. planų rengimo čia yra pradžia ir pabaiga – projektuotojo parinkimas, planavimo sąlygų parengimas, projektavimo darbų vykdymo priežiūra, jų derinimas ir tvirtinimas be jokios išorės kontrolės ir profesinio ekspertinio vertinimo.

Tokį vertinimą turėtų vykdyti valstybės lygmens institucija – šiuo atveju Aplinkos ministerija, kuri, deja, yra neveiksni, neturi nei pajėgų, nei reikiamos kompetencijos, todėl jokios priežiūros ir kontrolės savivaldybių teritorijų planavimo projektų rengimo srityje nevykdo.

Kam tenka atsakomybė už tokią situaciją?

Kaip žinoma, valstybės valdymas, jos teritorijos naudojimas ir tvarkymas vyksta dviejuose lygmenyse: valstybės lygmenyje – teisės aktų rengimas ir jų vykdymo kontrolė, o vietiniame, savivaldybės lygmenyje – teisės aktų vykdymas, jų įgyvendinimas vietoje.

Teritorijų naudojimo, planavimo ir tvarkymo sritis valstybės lygmenyje yra pavesta Aplinkos ministerijai. Tačiau, kaip jau sakyta, jokios veiklos reguliuojant ir stabdant minėtus chaotiškus nevaldomus urbanistinės driekos, žemės švaistymo ir kt. procesus, ši ministerija nevykdė ir nevykdo. Tam, matyt, nebuvo ir dabar nėra nei tikslo, nei reikiamų pajėgumų – kvalifikuotų, kompetentingų specialistų teritorijų planavimo ir urbanistikos srityje.

Kalbant apie Aplinkos ministerijos veiklą, tenka prisiminti nevykusias kai kurių valdžių įvykdytas reformas. Dabartinė Aplinkos ministerija įsteigta 1998 m. vietoje buvusios Aplinkos apsaugos ministerijos, prijungiant prie jos naikinamos Statybos ir urbanistikos ministerijos likučius.

Po šios pertvarkos pirmoji ministerija išliko beveik nepakitusi, o antroji, dėl jos panaikinimo, neteko reikiamų teritorijų planavimo specialistų, urbanistų ir prarado galimybes tinkamai vykdyti pavestas ankstesnes teritorijų planavimo, urbanistinės plėtros, kraštovaizdžio formavimo ir kt. veiklos reguliavimo, koordinavimo bei kontrolės funkcijas.

Nuo to laiko prasidėjo nereguliuojami šalies teritorijos naudojimo procesai, chaotiška urbanistinė drieka, žemės nekontroliuojamas parceliavimas, vertingų gamtinių teritorijų užstatinėjimas ir kt.

Esant tokiai situacijai, to meto valdžia, užuot stiprinusi Aplinkos ministeriją teritorijų planavimo, urbanistikos, architektūros, kraštovaizdžio architektūros specialistais ir nesuprasdama šios ministerijos svarbos, reikšmės, ją siūlė prijungti prie kokios nors kitos žinybos arba visiškai panaikinti.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Aptariant Aplinkos ministerijos svarbą būtina paaiškinti, kad tai nėra šakinė, siaurų funkcijų institucija, besirūpinanti tik gamtosauga ir aplinkosauga, bet tai yra arba turėtų būti kertinė, pamatinė valstybės institucija, kurios veiklos diapazonas turėtų apimti visos šalies teritorijos naudojimo, planavimo ir tvarkymo priežiūrą, reguliavimą ir kontrolę.

Tuo tikslu, siekiant prasminio aiškumo, ši ministerija buvo siūloma pavadinti Krašto tvarkymo (Kraštotvarkos) ministerija, tačiau to nebuvo padaryta.

Pastangos, siekiant stabdyti chaotiškų urbanistinių procesų eigą

Vienas pirmųjų veiksnių, siekiant sureguliuoti šalies teritorijos chaotišką planavimo ir naudojimo eigą, o taip pat siekiant formuoti valstybės teritorijų planavimo ir urbanistikos politikos gaires, buvo 2007 m. įvykęs pirmasis Lietuvos urbanistinis forumas, kuriame dalyvavo šalies urbanistai, architektai, statybų srities specialistai, valdžios ir plačios visuomenės atstovai.

Šio forumo rezoliucijos įvertinimui ir įgyvendinimui, 2008 m. sausio 8 d. LRV Ministro Pirmininko potvarkiu Nr. 7 buvo sudaryta darbo grupė, vadovaujama grupės vadovo Roberto Dargio. Šios darbo grupės sudėtyje teko dirbti ir vienam šio straipsnio autoriui (arch. dr. L. Dringeliui), kuriam buvo pavesta parengti pasiūlymus dėl teritorijų planavimo ir įgyvendinimo valdymo bei institucinės sąrangos formavimo.

Visi darbo grupės atlikti darbai ir pasiūlymai yra pateikti leidinyje „Darnioji plėtra teritorijų planavime ir urbanistikoje“ LNTPA, 2008. Šiuos klausimus nagrinėjantys darbai taip pat yra paskelbti atskiruose straipsniuose bei pasiūlymuose ir kituose leidiniuose. Vienas paskutiniųjų paminėtas straipsnis – „Lietuvos valstybės teritorija: kas atsakingas už jos urbanistinę plėtrą, racionalų naudojimą ir tvarkymą?“.

Šio straipsnio pagrindu, siekiant aptarti jame keliamus klausimus, LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir KTU Architektūros ir statybos instituto iniciatyva 2023 m. kovo 7 d. surengta (nuotoliniu būdu) vieša diskusija tema „Ar yra vykdoma šalies teritorijos darnaus urbanistinio planavimo, racionalaus naudojimo ir tvarkymo politika?“

LR Seimo Aplinkos apsaugos komitete 2023 m. kovo 7 d. įvykusios diskusijos išvados ir pasiūlymai

Diskusijoje dalyvavo politikai, teritorijų planavimo specialistai, architektai, savivaldybių atstovai, mokslo bendruomenė.

Šioje diskusijoje iškelti šalies teritorijos darnaus urbanistinio planavimo, racionalaus naudojimo ir tvarkymo politikos klausimai. Diskusijoje prieita prie išvados, kad tokios šalies politikos minėtoje srityje beveik nėra, nes nėra institucijos, kuri kompetentingai, strategiškai ir nuosekliai galėtų ją vykdyti.

Pagal skirtas funkcijas tai turėtų vykdyti Aplinkos ministerija, tačiau dėl valdymo trūkumų bei specialistų stokos ji to nepajėgi atlikti. Todėl ši ministerija negali prižiūrėti, koordinuoti ir kontroliuoti kaip vyksta teritorijų planavimo ir urbanistikos procesai savivaldybėse. Tai sudaro savivaldybėms neribotas galimybes be jokios kontrolės, nepaisant teisės aktų reikalavimų, įvesti savo vidaus tvarką, kurią nustato savivaldybių vadovai. Esant tokiai situacijai iškyla klausimas, kaip gali būti įgyvendinamas Lietuvos teritorijos bendrasis planas, jeigu teritorijų planuotojai, urbanistai, vyriausieji architektai privalo paklusti vietos valdžios valiai, kuriai daugiausiai rūpi vietos privatūs interesai.

Viena pagrindinių tokios padėties priežasčių yra sisteminė valdymo spraga, nes LR Seime nėra padalinio (komiteto, sekcijos ir kt.), kuris turėtų rūpintis šalies teritorijos urbanistiniu planavimu, jos tausojamu naudojimu ir tvarkymu, vykdytų Aplinkos ministerijos veiklos kontrolę, kuri turėtų būti atskaitinga LR Seimui.

Remiantis diskusijų medžiaga buvo parengti šie pasiūlymai:

  • LR Seime įsteigti už teritorijų planavimą ir urbanistiką atsakingą padalinį arba išplėsti esamo Aplinkos apsaugos komiteto funkcijas, prijungiant minėtą sritį ir pertvarkant jį į Aplinkos komitetą.
  • Sustiprinti Aplinkos ministeriją urbanistikos ir teritorijų planavimo srityje, įsteigiant padalinius atsakingus už regionų, rajonų ir gyvenamųjų vietovių planavimą, taip pat prie Aplinkos ministerijos įsteigiant teritorijų planavimo ir urbanistikos ekspertinį mokslo centrą.
  • Įvesti savivaldybių veiklos kontrolę teritorijų planavimo ir urbanistikos srityje, vykdant nepagrįstą gyvenamųjų vietovių plėtrą, užstatant žemės ūkio ir vertingas gamtines teritorijas. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės įgyvendina Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą, būtina stiprinti savivaldybių vyriausiųjų architektų įgaliojimus ir funkcinį ryšį su Aplinkos ministerija, įteisinant jų dvigubą pavaldumą.
  • Nustatyti atskirų institucijų vykdomos veiklos atskaitomumo reikalavimus už darnų ir tausojantį teritorijų vystymą, LRBP sprendinių įgyvendinimą visuose trijuose valdymo lygiuose – LR Seimo, Aplinkos ministerijos ir savivaldybių.
  • Tobulinti teritorijų planavimą reglamentuojančią šalies teisinę bazę, parengiant teisines priemones dėl savivaldybių teritorijų urbanistinės driekos mažinimo ir stabdymo, savivaldybės ir vietovės lygmens bendrųjų bei detaliųjų planų rengimo metodikos, nustatant reikalavimus žemės sklypų konsolidavimui ir pertvarkymui, viešo naudojimo teritorijų išskyrimui ir kt.

Pasiūlymai buvo pateikti LR Aplinkos ministerijai ir LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, tačiau jokio atsakymo ir paaiškinimų negauta. Tai parodo anksčiau buvusių valdžių „pažadų tvirtumą“ pateiktiems pasiūlymams spręsti, jų aptarimams, svarstymams ir įgyvendinimui realizuoti.

Norisi tikėtis, kad naujoji valdžia įvertins minėtos problemos svarbą ir parodys reikiamą norą, supratimą bei kompetenciją ją tinkamai išspręsti.