Ketvirtą kartą žurnalo „Structum“ organizuotame konkurse „Išmanusis miestas“ tris aukščiausias vietas užėmė Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) studentų komandos. Savo problemines zonas konkurso rengėjams nurodė septynios Lietuvos savivaldybės, tarp kurių buvo ir Radviliškis. Jo problemas spręsti ėmusi KTU SAF trijų merginų komanda laimėjo 1 vietą geriausio urbanistinio sprendimo kategorijoje.
Projektą, kuriam vadovavo doc. Dalius Šarakauskas, parengė KTU Statybos ir architektūros studentės Eimantė Jautakytė, Aistė Kundrotaitė, Gintarė Marozaitė. Šiai trijulei atiteko ir prizas už geriausią idėją.
– Kodėl savo projektui pasirinkote Radviliškio miestą?, – paklausėme merginų.
E. Jautakytė. Mums miestas pasirodė įdomus savo unikaliu geležinkelio bėgių mazgu, bei tai, kad miestas save laiko geležinkelių sostine. Taip pat ir viena iš komandos narių yra radviliškietė, tad miesto pažinojimas padėjo lengviau įsigilintini į miesto problemas ir jas spręsti.
– Kokius tyrimus atlikote Radviliškyje ir kokią nuomonę susidarėte apie miesto gyvenimą, jo dinamiką? Gal pastebėjote, kokius mitus reikėtų griauti apie šį miestą?
A. Kundrotaitė. Stengėmės atlikti maksimalią Radviliškio miesto ir detalizuojamos teritorijos analizę. Tam neapsiribojome vien konkurso numatytomis sąlygomis. O tai leido pažinti miestą plačiau ir suvokti jo istoriją ir kontekstą, įvairias miesto problemas bei dar geriau pažinti jo kasdienybę. Pastebėjome, kad tai miestelis, kuriam nėra būdingas greitas gyvenimo ritmas. Atlikusios srautų analizę nustatėme, kaip skiriasi miesto intensyvumas dienos metu ir vakarais. Bendravome su Radviliškio miesto architektu Artūru Valucku. Jis suteikė daug naudingos informacijos apie miestą, kuri padėjo įvertinti miesto esamą būklę.
E. Jautakytė. Nors iš pirmo žvilgsnio miestas neatrodo kažkuo išskirtinis ar patraukiantis akį, miestas tikrai kupinas istorijos. Nors šiandien tai tranzitinis, pravažiuojamasis miestas, kuris, kaip ir daugelis kitų Lietuvos miestų, yra tam tikroje stagnacijoje, Radviliškis tiek savo geografine padėtimi, tiek kultūrine ir istorine prasme turi didžiuli potencialą atsigauti ir tapti ne tik pravažiuojamu, beveidžiu miesteliu, bet ir tikru reprezentaciniu miestu, glaudžiai susisiejusiu su geležinkeliais.
– Pagrindinė jūsų mintis – pėsčiųjų gatvės ir teritorijos prie stoties atgaivinimas. Kuo rėmėtės plėtodamos šią idėją ir kaip ji turėtų atrodyti įgyvendinta?
G. Marozaitė. Išanalizavome miesto teritorijų funkcijas, infrastruktūros, žaliųjų plotų, situaciją bei kitus miesto parametrus. Galiausiai išanalizavus problemas, tiek demografines, tiek ir infrastuktūros, apleistų pastatų ir poilsio bei gamtos srities, buvo keliamos įvairios idėjos, kaip būtų galima jas spręsti. Ilgų diskusijų metu vis išryškėdavo idėja atnaujinti Radviliškio senamiestį, kuriame miestiečiai ar atvykstantys galėtų leisti savo laisvalaikį. Taip pat papildyti smulkaus verslo pasiūlą, leidžiant smulkiesiems verslininkams įsikurti Vasario 16-tosios gatvėje esančiuose pastatuose.
– Projekto centru tapo raudonas, aukštyn žemyn vingiuojantis traukinukas kaip naujas miesto simbolis. Kodėl tikite, kad jis būtų patrauklus ir kur dar jį būtų galima pritaikyti?
A. Kundrotaitė. Projekto pradžioje ši plastiška kreivė eskizuose rodėsi tik kaip utopinė ir neįgyvendinama. Pirminiai eskizai neturėjo jokios logikos ar pagrindo kodėl jos reikia. Tačiau po ilgų diskusijų pradėjome tikėti, kad plastiška kreivė gali tapti Radviliškio simboliu – lėtuoju traukinuku. Atliktos analizės bei pritaikyti Naujojo urbanizmo ir „Design thinking“ metodai patvirtino tai.
G. Marozaitė. Manome, kad lėtasis apžvalgos traukinys ateityje galėtų tikrai tapti reklaminiu ženklu, kuris puikiai reprezentuotųmiestą. Plačios galimybės ir jo išskirtinumą perteikti kuriant informaciją apie miestą. Tiek reklaminėse skrajutėse, turistiniuose žemėlapiuose bei kitose priemonėse.
E. Jautakytė. Taip pat vertėtų nepamiršti ir visos tvarkomos teritorijos, kuri taip pat veiktų kaip tam tikras miesto identiteto ženklas. Siekiamas kompleksiškas funkcijų išdėstymas, numatant edukacines, pasyvias, aktyvias, kultūrines, komercines bei transporto infrastruktūros zonas, kurios skatintų socialinę įvairovę bei taptų tam tikru traukos centru.
– Kokią miesto ateitį matote ir kaip toliau būtų galima plėtoti projektą?
A. Kundrotaitė. Analizės metu buvo suvokta, kad Radviliškis – didelį potencialą vystytis turintis miestas. Patogi geografinė padėtis, pradėtas kelias verslo sektoriaus plėtrai, gili istorija ir kiti aspektai sukuria dideles galimybes miesto augimui. Manome, kad miestui pradėjus augti vertėtų numatyti centrinės miesto dalies tęstinumą pietų kryptimi, sprendžiant traukinių stoties kaip fizinio barjero apjungimą ir tolimesnę tąsą bei šiaurinės miesto dalies intensyvinimą.
E. Jautakytė. Istorine prasme ypatingai didelę svarbą turi senoji, pietinė, miesto dalis, jai ir reikėtų skirti daugiausiai dėmesio, juolab kad šiandien ji apleista. Vertėtų atgaivinti pramonės sektorių integruojant logistikos centrų funkciją. Tokiu būdu būtų skatinamas jaunų žmonių sugrįžimas į miestą, kas galbūt ir pareikalautų miesto intensyvinimo, plėtros.
