Dėl intensyvėjančios urbanizacijos ir žmonių migracijos į miestus vis daugiau laiko praleidžiame aplinkoje, kurią supa įvairūs pastatai. Prisiminimai apie miestus ir individuali patirtis juose kelia sentimentus ir atsiskleidžia architektūrinėje kalboje, ypač tuose pastatuose, kurie prarado savo pirminę paskirtį, tačiau juos puikiai galima pritaikyti ir prikelti naujam gyvenimui.
Kokia yra architektūros kalba? Kokie yra esminiai kultūros paveldo vertinimo aspektai? Šie ir daugelis kitų klausimų keliami ir aptariami KTU leidyklos „Technologija“ išleistoje architektės, kultūros paveldo apsaugos specialistės ir KTU mokslininkės Huriye Armağan Doğan mokslo monografijoje „Exploring Heritage of the Modern Movement: Memory, Perception, Eye-Tracking and Adaptive Re-Use“.
Leidinyje išdėstytas inovatyvus požiūris į kultūrinės atminties vaidmenį formuojantis architektūros kalbai, atsispindinčiai pastatų fasaduose. Autorės nagrinėjama tema ypač reikšminga, kadangi suvokimo ir atminties poveikis kultūros paveldo vertinimui nėra plačiai ištyrinėtas.
Monografijoje aptariama, kaip atmintis skleidžiasi architektūrinėje kalboje ir lemia kultūrinio palikimo vertę. Tai pateikiama analizuojant modernizmo apraiškas Kauno ir Ankaros architektūroje. Mokslininkė šiuos miestus pasirinko neatsitiktinai. Nepaisant panašumų (po Antrojo pasaulinio karo abu tapo valstybių sostinėmis), šie miestai reprezentuoja skirtingą kultūrinę ir gamtinės aplinkos plėtrą. Be to, nors abiejuose miestuose modernizmas pasitelkiamas kaip pirminė architektūrinė kalba, tačiau vyrauja skirtingos raiškos formos.
Pastebima, kad Kaune architektūrinė kalba atliepia lokalias tendencijas ir tradicijas. Ankaroje matomas architektūrinės kalbos atotrūkis, kuris gali būti siejamas su Osmanų imperija. Skirtumai leidžia geriau suprasti, kaip formavosi miestų veidas ir kokią įtaką jiems darė tradicijos, kultūrinė atmintis.
Daugeliu atvejų vertinant paveldo reikšmę itin mažai dėmesio skiriama nematomo socialinio konteksto poveikiui, kadangi jį ypač sudėtinga išmatuoti. Monografijoje bandoma sukurti modelį, kuris padėtų įvertinti ir nustatyti, kaip architektūros kalba daro įtaką kultūros paveldo suvokimui ir išsaugojimui.
Monografijos ašis – adaptyvaus pritaikymo koncepcija, kurios idėja – prikelti nenaudojamus tuščius pastatus, kad pastatas toliau funkcionuotų ir būtų miesto dalimi. Pastaruoju metu tai ypač aktuali tema, skatinanti tvarumą ir architektūroje. Tačiau, priimant sprendimus dėl pakartotinio pastato naudojimo arba norint pritaikyti adaptuoto pakartotinio naudojimo strategiją, dažnai susiduriama su įvairiais apribojimais, kuriuos reikia tinkamai nustatyti.
Mokslo monografija parengta remiantis autorės parašyta disertacija. 2021 m. ji buvo išrinkta kaip geriausia 2020 m. disertacija Baltijos universiteto programoje. Atliktame tyrime papildomai taikomi nauji diskursiniai rėmai ir tyrimo metodai, veiksmingai sukuriantys tiek teorines diskusijas, tiek galimas praktinio pritaikymo galimybes. Kai kurie tyrimo metodai, pavyzdžiui, biometriniai tyrimai, architektūros tyrimuose taikomi pirmą kartą.
Nors socialinės, kolektyvinės ir kultūrinės atminties teorija gana išsamiai aptarta, autorės atliktas tyrimas įneša svarų indėlį į šią sritį, nes siūlo praktinį modelį, padedantį geriau suvokti ir įvertinti pastato paveldą ir taip kurti geresnes kolektyvinės komunikacijos priemones tarp specialistų ir visuomenės architektūros išsaugojimo praktikoje.
Monografiją galite įsigyti: e-parduotuve.ktu.edu
