Kauno miestas gali pasigirti išlaikyta tarpukario architektūra ir tuo pačiu daugybe neseniai iškilusių šiuolaikinės architektūros pastatų. Pasak KTU SAF dėstytojo Vytauto Baltaus, pusiausvyra tarp skirtingo laikmečio architektūros ne visur yra išlaikoma, bet tai nėra blogai, jei šiuolaikinė architektūra yra atokiau nuo paveldo statinių ir atsižvelgiama į vietos charakterį.
Vis dėlto, kaip nauji statiniai mieste keičia tarpukario architektūra garsaus Kauno veidą? Ar miestas sugebės išlaikyti modernizmo architektūros žavesį, kai šalia vienas po kito kyla nauji statiniai?
„Miesto veidas visada keičiasi lydimas klausimo: ar vykstantys pokyčiai jį jaunatviškai tonizuoja ar brandžiai tobulina, ar tiesiog yra neapgalvotas svaičiojimas“, – sako Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) dėstytojas.
Architektūrinė riba, kurią peržengus suardomas vietos charakteris
Centrinėje Kauno miesto dalyje vyksta nemažai fasadų atnaujinimo darbų. Kauno miesto savivaldybė dar 2016 metais skyrė 400 tūkst. eurų paramą, kultūros paveldo statinių tvarkymui mieste.
„Suomių architektas A. Alto yra pasakęs, jog svarbu ne tai, kaip pastatas atrodo atidarymo metu, bet po 30 metų. Sutvarkyti paveldinių statinių fasadai suteikia estetinį pasitenkinimą“, – sako V. Baltus.
Be to, per pastaruosius kelerius metus atsirado ir daug šiuolaikiškų verslo centrų, pavyzdžiui „Kauno dokas“, įsikūręs prie pat P.Vileišio tilto, Neries pakrantėje. 2018 metais A klasės biurų skaičius Kaune sudarė 6 proc. Planuojama, jog ateityje jis augs.
„Nemažai buvo ir nuo anksčiau pokyčių laukusių teritorijų, kuriose tokia verslo injekcija galėjo sužadinti brandesnį postūmį visam miestui vystytis. Yra tam tikras vietos charakteris, kurį užsimojus keisti galima tik iki tam tikros ribos – ją peržengus suardoma tvarka, saugumo jausmas“, – sako V. Baltus.
Taip pat vyksta nemažai diskusijų dėl didžiulių prekybos centrų miesto centre. KTU SAF dėstytojas mano, kad Centrinės miesto dalies šurmuliui tokie centrai nepadėjo. Pavyzdžiui, jei „Akropolyje“ esančios parduotuvės įsikurtų per visą miestą – situacija būtų kitokia. Tačiau panašu, kad kiekvienas po truputį atranda kam ko reikia. Tai iš dalies atsijoja žmonių srautus pagal poreikius.
Kaunui reikia daugiau tiltų
Dėl žmonių poreikių, susijusių su naujais biurų pastatais, planuojamais koncertų rūmais kitoje Nemuno pusėje, stadiono rekonstrukcija bei jau beveik užbaigtu statyti „Business Leaders Center“ (BLC) Vienybės aikštėje, gatvėse gali labai padidėti transporto srautai. Pasak V. Baltaus, Kauno gatvės nėra tam pritaikytos.
Anot architekto, visoje Europoje bandoma miestų gatves padaryti nepatrauklias privačių automobilių transportui – įvesti įvažiavimo mokesčiai, siaurinamos gatvės, brangus parkavimas. Tačiau šią problemą reiktų spręsti kompleksiškai, nes kai kuriose miesto vietose yra sunku, o galbūt ir neįmanoma išvystyti transportą pagal gyventojų poreikius.
„Nemanau, kad automobilis būtų didžiausias priešas. Juk metro iš Šilainių į Senamiestį nenutiesi“, – sako pašnekovas.
Po Vienybės aikštės atnaujinimo – jau dabar aišku – įsikurs iki 500 vietų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Tačiau didžiausias biurų pastatas Kaune – BLC – talpins apie 2 tūkst. darbuotojų.
„Kaunui reikia daugiau tiltų – tuomet didelės automobilių aikštelės galėtų būti Marvelėje bei Žemojoje Fredoje, tarp jų kursuotų visuomeninis transportas, o į miesto centrą pereitumėme pėsčiųjų tiltais per Nemuno salą“, – sako pašnekovas.
Kauno biurus gali nugriauti
Neseniai visas pasaulis užgniaužęs kvapą stebėjo, kaip kilęs gaisras niokojo Paryžiaus Švč. Dievo motinos katedrą – vieną įspūdingiausių architektūros paveldo pastatų. Numalšinus gaisrą, žmonės iš įvairiausių pasaulio valstybių noriai aukojo didžiules sumas pinigų, kad prisidėtų prie padarytos žalos rekonstrukcijos. Tokie įvykiai tik parodo, kad istorinis paveldas – vertinamas. Vis dėlto, sunku įvertinti, ar nauji, šiais laikais statomi pastatai turės tokią pat stiprią išliekamąją vertę.
„M. Yamasaki, Niujorko bokštų dvynių architekto, šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje suprojektuotas socialinis kompleksas Pruitt-Igoe, iš pradžių vietinių laikraštukų buvo įvertintas kaip proveržis urbanistiniame miestų planavime, modernistinis, Le Corbusier principais sekęs bendruomeniškumo, socializacijos ir susibūrimo svajonės išsipildymas. Po 20 metų kompleksą be ceremonijų susprogdino, nugriovė, aptvėrė ir taip ir paliko iki šiol“, – sako architektas.
Lektorius pabrėžia, kad ir Kaune esančius biurus gali po 20 metų be ceremonijų nugriauti. Kauno mieste urbanistinei architektūrai maišantis su tarpukario, darosi vis sunkiau įsivaizduoti kaip miestas atrodys ateityje, kaip keisis jo architektūra.
„Naivu būtų manyti, kad visa ji stebins ne tik renovuotų fasadų, bet ir savo erdvių organizavimo architektūrine išmone. Kur ne kur sužibės, kaip ir dabar sužiba vieno kito architekto tikrai didesnio dėmesio vertas, įdomus, jaudinantis, šiuolaikiškas ir, svarbiausia – kultūringas – kūrinys, tačiau kritinę masę sudarys tokia pati kaip ir visur kitur pasaulyje – eilinė gelžbetoninių „televizorių“ statyba, kad ir kokia kompiuterine technologija juos projektuos“, – sako V. Baltus.
KTU SAF dėstytojas mano, jog daugiau įdomių architektūrinių objektų atsiras privačioje gyvenamųjų namų, užmiesčio vilų architektūros tipologijoje, negu verslo tikslams statomuose didžiuliuose kompleksuose.
