Beveik penkis kartus greičiau dylanti kelio danga, tiltai, šaligatviai, aplinkinių namų pamatai, užterštas gruntinis vanduo ir neaiškus poveikis sveikatai. Tokią kainą moka lietuviai, savo gatves žiemą barstantys pigiu druskos mišiniu, teigia KTU mokslininkas Eugenijus Janavičius. Alternatyvų kuo barstyti kelius yra, tačiau jos – ženkliai brangesnės.
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) Medžiagų katedros mokslininkas E. Janavičius tvirtina, kad gatvių barstymas šlapiu natrio chlorido (druskos) mišiniu slidumui mažinti – vienas blogiausių dalykų.
„Statybų inžinerijoje bene du labiausiai visoms betono konstrukcijoms kenkiantys junginiai – kalcio chloridas ir natrio chloridas. Pastarasis Lietuvoje žiemą barstomas gatvėse ir nuo jų patenka ne tik ant šaligatvių, bet ir įsiskverbia į šalia stovinčius namus. Patekęs į dirvožemį šis junginys pasiekia ir gruntinius vandenis“, – apie pavojingą druskos judėjimą pasakojo E. Janavičius.
Nemažai su kelių priežiūros specialistais bendravęs mokslininkas užsiminė, kad būtų galima atlikti tyrimą ir parašyti atskiras rekomendacijas, koks mišinys barstymui geriausias ir mažiausiai kenkiantis aplinkai, tačiau iš to greičiausiai būtų mažai naudos.
Kelininkai ne kartą KTU lektoriui yra sakę, kad šios rekomendacijos greičiausiai būtų padėtos į stalčių. Mat viešuosius miesto gatvių konkursus dažniausiai laimi pigiausias, tačiau ne pats geriausias pasiūlymas.[[{“fid”:”5752″,”view_mode”:”default”,”fields”:{“format”:”default”,”field_file_image_alt_text[und][0][value]”:”Eugenijus Janavičius”,”field_file_image_title_text[und][0][value]”:”Eugenijus Janavičius”},”type”:”media”,”attributes”:{“alt”:”Eugenijus Janavičius”,”title”:”Eugenijus Janavičius”,”style”:”height: 188px; width: 250px; float: right; border-width: 0px; border-style: solid; margin: 5px;”,”class”:”media-element file-default”}}]]
Dėvisi penkis kartus greičiau
„Daug kur Vakarų Europoje gatvės barstomos sausais mišiniais, acetatais. Jie nuo druskos skiriasi tuo, kad acetatų druskos ledą ne tirpina, o ardo – ledas išskaidomas į atskirus grūdelius. Šie acetatai nėra tokie kenksmingi, tačiau atsiranda kita problema – pas mus klimatas yra gerokai atšiauresnis, didesni šalčiai, tad tam reikia ir stipresnių priemonių. Gal pietų Vokietijoje tokio sauso barstymo ir užtenka, tačiau kai pas mus temperatūra staiga nukrenta iki -20 laipsnių ir priverčiama daug sniego, acetatai nepadės“, – pasakojo mokslininkas.
Betono dangas tyrinėjantis mokslininkas atskleidė, kad veikiant apledėjusį betoną tokiu mišiniu, visi destrukciniai procesai vyksta beveik penkis kartus greičiau.
„Lietuvoje gatvės barstomos ir magnio chloridu, tad, įsivaizduokite, kaip toks junginys, penkis kartus greičiau ėsdinantis ilgaamžį betoną, veikia ne tik asfaltą, bet ir šaligatvius, namų pamatus. Ilgai veikiant namo pagrindą tokiu mišiniu, tikrai galima laukti nelaimės, o kaltininkus nustatyti bus beveik neįmanoma“– lygino E. Janavičius.
JAV tyrėjų nuomone, šis magnio chlorido mišinys savo savybėmis yra dar pavojingesnis nei įprastas natrio chloridas.
Nepalankus temperatūros svyravimas
KTU mokslininkas domėjęsis ir meteorologų moksliniais darbais pabrėžė, kad tokios šiltos žiemos, kaip ši, kai temperatūra laikosi apie 0 laipsnių ir svyruoja po kelis laipsnius į abi skalės puses, dar labiau skatina kelių dangų ir pastatų koroziją.
„Parų, kai oro temperatūros svyruoju keliais laipsniai apie 0°C, mes galime turėti net apie 60. Būtent tokioje temperatūroje natrio chlorido dalelės tūris tampa didžiausias ir paviršius ardo dar sparčiau“, – aiškino mokslininkas.
Labiausiai kenčia tiltai
Druskos barstymas labai kenkia ne tik šaligatviams ar namams, tačiau ypač sparčiai ardo tiltų betonines konstrukcijas.
„Lenkijoje teko stebėti, kaip tiltų ir viadukų apatinės konstrukcijos, besiribojančios su važiuojamąja dalimi, dengiamos itin brangiomis, tačiau labai atspariomis medžiagomis – dvikomponenčiais epoksidais, apsaugančiais nuo tokio irimo.
O mes druskos mišinio koncentraciją ir kiekį ant virš upių esančių tiltų dar padidiname, mat čia būna didžiausi apledėjimai. Galite įsivaizduoti, kaip tai atsiliepia tilto konstrukcijoms ir kokie didžiuliai kiekiai druskos bei smėlio susikaupia tiltų šalikelėse žiemą. Vėliau šie junginiai patenka į upes“ – sakė jis.
Vienas pirmųjų atvejų šalyje, kai tilto šalitilčiai buvo padengti apsaugančia epoksidine danga – Kaune pastatytas M. K. Čiurlionio tiltas. Šio darbo eigoje, kartu su tiltą stačiusią bendrovę, dalyvavo ir KTU mokslininkas su kolegomis.
„Džiugu, kad dabar naujesnių tiltų autostradose ar naujai rekonstruotų, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto elementai, besiribojantys su važiuojamąja dalimi, taip pat jau padengti tokia danga. Deja, nuo druskos poveikio neapsaugotų tiltų šalyje – dar daugybė“, – pasakojo E. Janavičius.
Siūlo nenurašyti smėlio
Vienas receptų, kaip apsaugoti miesto gatves, namus bei nuo druskos trupančius šaligatvius – naudoti ne tik geresnius ir brangesnius mišinius, tačiau ir modernizuoti barstytuvų parką.
Jo teigimu, šiuolaikiškose barstymo mašinose galima naudoti ir kelių ne tokių aktyvių druskų mišinį.
„Naujųjų barstytuvų talpų tūriai pakankamai tiksliai užtikrina barstymui naudojamų medžiagų santykį bei dozavimo tikslumą. Taip pat, slidumui žiemos metu mažinti, reikėtų stengtis barstyti bent smėlio ir druskos mišiniu, dažniau naudojant cheminį – frikcinį druskų paskleidimo būdą, t. y. kai druskos įmaišomos į birias medžiagas“, – pasakojo KTU dėstytojas.
