Pereiti prie turinio
Ryškiai oranžiniame fone trys susijungę kubeliai su tekstu „9 Pramonė, inovacijos ir infrastruktūra“. Pavaizduojamas technologinės pažangos ir infrastruktūros vystymo tikslas.
Oranžiniame fone baltos spalvos pastatų piktograma, įskaitant namą, daugiabutį ir dangoraižį, su tekstu „11 Darnūs miestai ir bendruomenės“. Iliustruojamas siekis kurti saugias, įtraukes ir tvarias gyvenamąsias vietas.
Garstyčių spalvos fone baltas begalybės simbolis su rodykle viduje ir tekstu „12 Atsakingas vartojimas ir gamyba“. Vaizduojamas atsakingo išteklių naudojimo ir tvarios gamybos tikslas.
Tamsiai mėlyname fone susijungę penki apskritimai, simbolizuojantys bendradarbiavimą, ir tekstas „17 Partnerystė įgyvendinant tikslus“. Iliustruojamas tarptautinės partnerystės ir bendradarbiavimo skatinimo tikslas.

Lietuvos miestų pramonės teritorijos: plėtra vyksta, bet ar ji valdoma?

Svarbiausios žiniasklaidai | 2026-05-18

Lietuvoje pramonės teritorijų plėtrai skiriama daug dėmesio ir investicijų, tačiau jų planavimas dažnai vyksta be aiškios sistemos. Lietuvos mokslo tarybos užsakymu parengtame straipsnyje KTU Architektūros ir statybos instituto mokslininkai Evaldas Ramanauskas ir Gintė Jonkutė-Vilkė teigia, kad tokia praktika gali lemti chaotišką miestų augimą, neefektyvų žemės naudojimą ir silpnesnį tvarumo principų įgyvendinimą.

Planuojant miestus daug dėmesio skiriama gyvenamosioms teritorijoms, susisiekimo sistemai, viešosioms erdvėms ar rekreacijai. Tačiau ne mažiau svarbi miesto struktūros dalis yra pramonės teritorijos. Jos kuria darbo vietas, stiprina regionų ekonomiką, pritraukia investicijas ir daro tiesioginę įtaką tam, kaip miestas funkcionuoja kasdien.

Miestai – ne vien būstas ir viešosios erdvės

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Dar 1933 m. „Atėnų chartijoje“ miestas apibrėžtas kaip trijų pagrindinių funkcinių zonų visuma: gyvenamosios, darbo ir poilsio teritorijų. Jų darni sąveika būtina kokybiškam miesto funkcionavimui. Lietuvos miestuose gyvenamosios teritorijos paprastai sudaro apie 40–50 proc. ploto, rekreacinės ir želdynų teritorijos – apie 20–30 proc., o pramonės zonos kai kur gali užimti iki 30 proc. miesto teritorijos.

Vis dėlto, skirtingai nei gyvenamųjų ar želdynų teritorijų atveju, pramonės teritorijų planavimas ir reglamentavimas iki šiol stokoja nuoseklios teisinės bei metodinės bazės. Todėl viena svarbiausių miesto funkcijų neretai planuojama ne pagal ilgalaikę urbanistinę logiką, o pagal pavienius investicinius poreikius.

Didžioji dalis Lietuvos pramonės teritorijų buvo suformuota sovietmečiu, kai miestų vystymas buvo grindžiamas planinga gamybinių pajėgumų išdėstymo sistema. Po 1990 m. šios teritorijos buvo privatizuojamos, skaidomos, dalis jų perorientuota į kitą naudojimą – gyvenamąją statybą, komerciją ar kitas veiklas.

Vėliau atsirado nauji pramonės plėtros modeliai: laisvosios ekonominės zonos, pramonės parkai, mokslo ir technologijų parkai, verslo inkubatoriai, stambių projektų bei valstybei ar regionui svarbių ekonominių projektų statusai. Šios priemonės svarbios ekonomikos augimui, bet kartu jos išryškino problemą – pramonės plėtra dažnai tampa ne strateginio planavimo, o sklypų paieškos klausimu.

Sklypų suplanuota daugiau, nei reikia

Savivaldybių bendruosiuose planuose pramonės plėtrai numatyti plotai gerokai viršija realų poreikį. KTU mokslininkų vertinimu, 2005–2023 m. savivaldybių planuose, nevertinant gyvenamosios plėtros, pramonės vystymui buvo numatyta apie 3 000 kv. km teritorijų. Tai maždaug tris kartus daugiau, nei šiuo metu realiai naudojama pramonei, ir gerokai daugiau nei Ekonomikos ir inovacijų ministerijos skaičiuojamas poreikis investicijoms tinkamiems sklypams.

Nepaisant to, nauji plotai toliau numatomi reaguojant į pavienius vystytojų pageidavimus, finansavimo programų sąlygas ar laisvos valstybinės žemės paieškas. Autoriai atkreipia dėmesį ir į Vyriausybės rezervuotų teritorijų investicijoms sąrašą: dalis tokių sklypų yra dideli valstybinės žemės plotai agrarinėse teritorijose, neretai atitrūkę nuo miestų infrastruktūros ir, remiantis urbanistine bei kraštovaizdžio analize, daugeliu atvejų nepriimtini.

Tokios plėtros pasekmės gali būti ilgalaikės. Pramonės objektai atsiranda atskirai vienas nuo kito, be bendros infrastruktūros logikos, o miestų struktūra tampa fragmentiška. Kai kur gamybinės teritorijos priartėja prie gyvenamųjų zonų, poilsio aplinkos, gamtinio karkaso ar kultūros paveldo objektų prieigų.

Finansavimas skatina plėtrą, bet ne visada kokybę

Pramonės teritorijų formavimą veikia ir tai, kaip skirstomos investicijos. Už darnų teritorijų planavimą atsakinga Aplinkos ministerija, tačiau didelė dalis lėšų, darančių tiesioginę įtaką miestų ir pramonės teritorijų vystymui, valdoma kitų institucijų – pirmiausia Ekonomikos ir inovacijų bei Vidaus reikalų ministerijų. Todėl finansiniai sprendimai ir urbanistinis planavimas ne visada veikia kaip viena sistema.

Praktikoje dažniau vertinami kiekybiniai rodikliai: kiek suformuota sklypų, kiek pritraukta investicijų, kiek sukurta darbo vietų. Tačiau beveik nevertinama urbanistinė kokybė, teritorijų tausojimas, ryšys su esama infrastruktūra, poveikis kraštovaizdžiui ar ilgalaikė miesto raida. Dėl tokio požiūrio investicinė parama gali skatinti ne geresnį teritorijų panaudojimą, o vis naujų plotų paiešką.

Europos žaliojo kurso, darnaus vystymosi tikslų ir naujosios Europos pramonės strategijos kontekste pramonės plėtra turėtų būti siejama ne tik su ekonomine nauda. Ne mažiau svarbu teritorinių išteklių tausojimas, klimato kaitos mažinimas, žiedinė ekonomika, jau urbanizuotų teritorijų atnaujinimas ir efektyvesnis jų panaudojimas.

Lietuvoje apie pažangią gamybą ir žiedinę ekonomiką kalbama vis daugiau, tačiau realus šių principų taikymas planuojant pramonės teritorijas išlieka fragmentiškas. LEZ, pramonės parkai ar kitos ekonominės zonos kol kas dažniau formuojamos pagal administracines ir finansines galimybes, o ne pagal pramoninės simbiozės, teritorijų tausojimo ar bendro infrastruktūros naudojimo logiką. Eurostato duomenimis, Lietuvos pažanga pereinant prie žiedinės ekonomikos išlieka viena lėčiausių Europos Sąjungoje.

Užsienio patirtis rodo kitą kryptį

Kai kuriose Europos šalyse taikomos priemonės, ribojančios beatodairišką miestų plėtrą į naujas teritorijas. Skatinamas apleistų ar neefektyviai naudojamų pramoninių zonų konvertavimas, nustatomi urbanizacijos limitai, saugomos žemės ūkio ir gamtinės teritorijos. Tokie pavyzdžiai rodo, kad pramonės plėtra gali būti derinama su teritorijų tausojimu ir miestų kokybe.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Vienas ryškiausių žiedinės ekonomikos pavyzdžių – Kalundborgo pramoninės simbiozės parkas Danijoje. Jame skirtingos įmonės dalijasi infrastruktūra, energija, vandeniu, atliekomis ir kitais ištekliais, o vienos įmonės liekanos tampa kitos gamybine žaliava.

Tokia praktika leidžia mažinti atliekų kiekį, taršą ir išteklių naudojimą. Lietuvoje panašūs principai kol kas dažniau aptariami strateginiuose dokumentuose nei realiai taikomi planuojant pramonės zonas.

Ką siūloma keisti?

Autoriai siūlo pereiti nuo pavienių sklypų paieškos prie aiškios, strategiškai valdomos pramonės teritorijų politikos. Ji turėtų remtis realiu poreikio vertinimu, tinkamiausių vietų parinkimu, sanitarinių, visuomenės sveikatos, aplinkosaugos, gamtinio karkaso, kultūros paveldo ir kraštovaizdžio reikalavimais.

Taip pat siūloma stiprinti institucinę atsakomybę. Vienas iš pasiūlymų – prie Seimo steigti Darnaus krašto vystymo komitetą arba išplėsti Aplinkos apsaugos komiteto funkcijas, kad jis formuotų valstybės politiką teritorijos tausojimo, racionalaus naudojimo, tvaraus planavimo ir darnaus urbanistinio vystymo srityse.

Kartu siūloma stiprinti Aplinkos ministerijos urbanistikos padalinius ir steigti ekspertinį strateginio planavimo bei kontrolės centrą, kuris koordinuotų savivaldybių planus, atliktų jų ekspertinį vertinimą ir įgyvendinimo kontrolę.

Pramonės zonų vystymas, pasak autorių, jau planavimo etape turėtų būti grindžiamas žiedinės ekonomikos, naujausių technologijų ir efektyvesnio esamų pramonės teritorijų panaudojimo principais. Tam svarbus ir labiau centralizuotas finansavimas, siejamas ne vien su investicijų ar darbo vietų skaičiumi, bet ir su urbanistine kokybe, žemės taupymu, teritorijų konversija bei viešuoju interesu.

Pramonės teritorijos nėra vien techninis žemės naudojimo klausimas. Jos tiesiogiai susijusios su miestų gyvenimo kokybe, kraštovaizdžiu, ekonomikos konkurencingumu ir šalies tvarumu. Kitaip tariant, Lietuvai reikia pereiti nuo logikos „surasti laisvą sklypą“ prie klausimo, kokios pramonės teritorijos, kokioje vietoje ir kokiam ilgalaikiam miesto bei regiono tikslui iš tiesų reikia.

Straipsnį galite perskaityti čia, jis parengtas Lietuvos mokslo tarybos užsakymu (S-MIP-23-62).