„Kaunas atsigauna“ vis rečiau skamba kaip pokštas. Pastebi ir miestelėnai, ir svečiai – miestas išties keičiasi. Tvarkomos gatvės, parkai, dygsta nauji verslo, pramonės ir gyvenamieji pastatai. Tačiau ką apie miesto pokyčius galvoja architektūros ir urbanistikos specialistai? Kokias problemas ar tendencijas jie įžvelgia? Kokius skaudulius dėl besikeičiančio ar nesikeičiančio architektūrinio Kauno veido jie jaučia?
Pasak Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) dėstytojo Vytauto Baltaus, miesto gyvenimas labiausiai priklausomas nuo žmonių judėjimo galimybių mieste. Tad norint užtikrinti tolesnį atsigavimą, reikės dar ne vieno tilto.
– Kaunas keičiasi, ir tai akivaizdu. Jau dabar centre dygsta nauji biurų pastatai, kalbama apie naujus viešuosius objektus, pavyzdžiui, Mokslo salą, M. K. Čiurlionio koncertų centrą, naują tiltą ir kitus. Link kur slenkasi miesto urbanistinė ašis ir ką tai atneš miestui?
– Pirmiausia, tai miestą įgalina transportas, judėjimas. Istoriškai susiklostė, kad kažkada architektūros grandai matė automobilį kaip laisvės simbolį. Plačios gatvės ir pralaidumas buvo svarbiausia. Dabar situacija keičiasi. Madinga tapo nevairuoti, skatinama daugiau naudoti viešąjį transportą ar dviračius.
Šiuo metu Europoje kelią skinasi tendencija miesto centre privataus transporto judėjimą daryti kuo nepatrauklesnį – siaurinamos gatvės, branginamas parkavimas, apskritai ribojamas patekimas. Tokius sprendimus matome ir Kaune.
Vienas iš tvirtų argumentų – tarša. Tačiau jau visai netolimoje ateityje elektromobiliai pamažu pakeis seną automobilių parką ir asmeninis transportas nebus toks ekologiškai nepriimtinas, todėl dėmesys automobiliams gali sugrįžti.
Todėl ir Kauno ašis pasislinks ten, kur automobiliui bus patogiau. Po truputį Kaune savo valandos sulaukia kita Nemuno pusė, didžiulė teritorija ant Aleksoto kalno tarp Europos prospekto ir Lakūnų plento, kaimiška Veiverių plento išklotinė. Bet tolimesniam vystymui Kaunui reikia ne vieno, o dar bent penkių tiltų. Visgi keliauti tarp abiejų Nemuno krantų pėsčiomis tikrai nėra ir nebus patogu.
– Kokį Kauno miesto veidą matote ateityje?
Jei bus tie penki tiltai ar kitaip išspręstas patogaus susisiekimo klausimas – tuomet kaip jaunos, skubančios džiaugtis nuotakos. Jei nebus – turėsime situaciją, kai dėl nuolatinio vėlavimo, gaišaties negalėsime pastebėti ar pasimėgauti naujais traukos objektais ir tiesiog didės gyventojų nusivylimas.
Tikiu, kad labai svarbu gerai pagalvoti ir planuoti, koks Kaunas bus po šimtmečio, o ne po kelių metų. Klausimas, ar dabartinės statybos, gatvių pertvarkymai ir įvairių skulptūrų gainiojimasis nepraras savo aktualumo, ar nereikės planuoti, kaip jas nugriauti. Turėtų egzistuoti siekiamybė, kad visi veiksmai ir pastatai kuo ilgiau tarnautų pagal savo paskirtį.
– Kaip manote, kur koncentruosis miesto gyvenimas. Ar keisis miesto rajonų vaidmenys?
– O gal jis tegul niekur nesikoncentruoja? Lai būna visur. Visuose rajonuose ir gatvėse. Kiekvienas miesto rajonas yra savitas, su savu gyvenimu, verslu ir traukos objektais. Man neatrodo priimtina idėja visas miesto veiklas kažkur koncentruoti ir jas tarsi sukišti į vieną didžiulį, dangų remiantį ir taip žmogaus mažumą paryškinantį dangoraižį iš fantastinių filmų.
Tos atmintinai išmoktos enciklopedinės frazės apie „daugiafunkciškumą“ man atrodo ir naivios, ir dirbtinės, ir nereikalingos. Kaip daugiabučių rajonai liks daugiabučių rajonais, o ne kažkuo naujo ir universalaus, taip ir kiekvienas miesto rajonas turi turėti savo funkciją.
Nesitikėčiau ir drastiškų jų pasikeitimų. Daugiabučių rajonas visgi tikrai nenusigrimuos į smėlėtų kurortų dvasia alsuojančias alėjas ir pakrantes, pilnas Pritzkerio premijos lygio pastatų.
Istorijoje turėjome keletą miesto pasikeitimų. Buvo virsmas, kai gražiausios paupių teritorijos buvo išnaudotos pramonei ir gamybai. Buvo ir tebesitęsia kitas virsmas, kai likusios gražiausios paupių, miškų teritorijos tampa uždarų gyvenviečių zonomis su tvoromis. Bet lieku optimistiškas ir tikiu, kad Kauno laukia proveržis ir savo komforto zonos atradimas.
– Sakoma „Kaunas atsigauna“, bet ar tas atsigavimas jaučiamas miesto architektūroje?
– Naujoji Kauno architektūra yra jaunatviškai entuziastinga, tačiau labai jau vidutinė. Joje labai jaučiamas gamybiškumas, kuris dažniausiai ateina iš vystytojų nurodymų ir siekio padaryti paprasčiau bei pigiau. Kūrybai ir gilesnėms mintims vietos paliekama mažokai. Sunku būtų tikėtis, kad po šimto metų apie šių laikų architektūrą galėsime kalbėti ir ja didžiuotis taip, kaip didžiuojamės tarpukario modernizmu. Tam reikia ir užsakovų noro investuoti daugiau į architektūrą, ne tik į funkcionalumą.
– Koks dėmesys miestų studijoms skiriamas architektūros programoje?
– KTU Statybos ir architektūros fakultete jaunuosius architektus pratiname ne tik gilintis į kuriamą pastatą, bet ir jo aplinką, istoriją bei bendrą urbanistinį vaizdą. Studentai atlieka tiek urbanistinius projektus, tiek ir išklauso teorinius urbanistikos pagrindų, istorijos, darniosios urbanistikos modulius. Norint būti architektu, dėmesį reikia skirti ir bendram kultūros supratimui, analizavimui. Tiek miesto, tiek saviugdos klausimai čia betarpiškai persipynę ir veikia vienas kitą.
