Garsi architektė G. Janulytė-Bernotienė: „Piešimas architektui – tai tarsi svajonės perteikimas ant balto lapo“

Svarbiausios | 2019-02-05

Kiekvienas pastatas prasideda nuo minties architekto galvoje, kurią reikia perteikti ir kitiems. Šiuolaikinės technologijos siūlo tai daryti skaitmenizuotai, tačiau norintys būti architektais privalo išlaikyti ir piešimo ranka stojamąjį egzaminą. Kodėl piešimas ranka nepraranda savo aktualumo?

Gražina Janulytė-Bernotienė

Architektė, Kauno regioninės architektūros tarybos (RAT) pirmininkė, KTU Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) dėstytoja Gražina Janulytė-Bernotienė įsitikinusi, kad piešimas reikalingas dar mokykloje –svarbu mokyti suprasti formų konstravimo paslaptis, suvokti perspektyvą, pajusti spalvų dermės principus.

„Reikia nepamiršti, kad tiek piešimo, tiek kompozicijos įgūdžių galima išmokti, nors vieni jaunuoliai yra gabesni, vilties čia turi visi“, – įsitikinusi G. Janulytė-Bernotienė.

Artėjant vasario 9 dieną KTU SAF vyksiančiai A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadai, architektė dalijasi mintimis apie piešimo ir eskizavimo reikšmę savo darbe.

– Ar dar piešiate pastatų eskizus ranka?, – paklausėme G. Janulytės-Bernotienės

–  Taip, esu kartos, kuri privalėjo mokėti piešti, atstovė. Vis dar galvoju, kad atstumas tarp mano galvos ir rankos yra mažesnis nei tarp galvos ir kompiuterio.

Marijampolės kultūros centro eskizas (G. Janulytė-Bernotienė)

–  Kiek eskizų padarote kurdama pastato projektą?

–  Dažniausiai eskizuoju pirminėse projekto sumanymo stadijose. Studijoje naudojame metodą, kurio pagalba deriname eskizus ranka su brėžiniais. Sudedame skenuotus eskizus po brėžiniais arba atvirkščiai, ant brėžinio piešiame ranka. Žinoma, dažniausiai eskizai keliauja į šiukšlių dėžę. Kartais reikia tiesiog laiko, kad atsitraukęs pamatytum, kas padarytame eskize yra gerai, o ką norisi „perpiešti“. Aptariame mintis ir su kolegėmis. Tad sunku suskaičiuoti, kiek eskizų padarau per visus statinio projekto etapus.

– Kokią emocinę vertę jums turi šie eskizai, ar kaupiate jų archyvą?

– Daugiausia piešinių, ranka darytų brėžinių ir perspektyvų liko iš laikotarpio, kai nenaudojome kompiuterio. Dabar dažniau pavyksta išsaugoti tik skenuotus eskizus. Gal ir gaila dėl šio pasikeitimo, nes ranka daryti piešiniai labiau atspindi architekto individualybę, jo savitą braižą.

–  Grįžtant prie architekto darbo, kuriuo momentu įsijungia skaitmeninės programos? Kada nusprendžiate, kad jau galima lįsti į detales ir pereiti prie projektavimo?

Kelių muziejaus Elektrėnuose konkursinis projektas (G. Janulytė-Bernotienė)

– Aš praktikoje nesistengiu ir nesu tiek įgudusi dirbti tik kompiuteriu, todėl eskizavimas ranka mane lydi per visas projekto stadijas. Net ir statybos metu, kai su statybininkais aptarinėjame detales – juk viskas į projektą nebūna įdėta. Gal ir juokinga, bet vis dar dirbu ir su „kulmanu“ (architektų braižybos stalas – aut. past.), taip greičiau pusiau piešdama, pusiau braižydama formuoju savo idėjas, savo požiūrį į objektą. Kartu jungiasi ir mano studijos komanda – tuomet prasideda kruopštus projektavimo procesas, kuriam reikia įvairių kompiuterinių programų valdymo įgūdžių.

– Remiantis jūsų patirtimi ir požiūriu, kodėl architektūrai reikia stojamojo egzamino, kurio pagrindą sudaro piešimas, kompozicija?

–  Mokėti piešti – tai ant balto popieriaus lapo pavaizduoti savo svajonę taip, kad ji būtų suprantama ir graži kitam. Architektas – meno kūrėjas. Žinoma, dabartinės technologijos jam leidžia vartoti įvairius instrumentus savo įdėjai pateikti. Bet greičiausi ir efektyviausi yra prigimties duoti instrumentai – protas ir ranka. Prie piešimo ir tapybos įgūdžių, architektui būtini ir įgūdžiai maketuoti. Visų šių įgūdžių vystymo tikslas – mokėti pavaizduoti kuriamą erdvę ir daiktus bei tuo pačiu metu juos matyti iš įvairių pusių – iš vidaus ir iš išorės.

Pripažinkime, skatinti vaikus piešti būtina jau mokykloje. Reikia mokyti suprasti formos konstravimo paslaptis, suvokti perspektyvą, pajusti spalvų dermės principus. Svarbu nepamiršti, kad tiek piešimo, tiek kompozicijos įgūdžių galima išmokti, nors vieni jaunuoliai yra gabesni, bet vilties čia turi visi.

– Kaip pati mokėtės piešti ir kaip tą daryti patartumėte šiuolaikiniam jaunimui, kurį supa kompiuteriai ir išmanieji telefonai?

KTU Santakos slėnio eskizas (G. Janulytė-Bernotienė)

– Gimiau architekto Petro Janulio šeimoje, o dėdė Alfonsas Janulis buvo ilgalaikis architektūros fakulteto piešimo katedros vedėjas. Bet į Kauno dailės gimnaziją įstojau, nes tai darė ketvirtokė mano suolo draugė. Džiaugiuosi, kad gyvenimas davė tikrą Mokytoją – Algirdą Lukštą, kuris ir išmokė „konstruoti“ piešinį.

Kompiuteriai iš išmanieji telefonai supa visas šiuo metu gyvenančias kartas. Tik jauniems žmonėms yra didelis pavojus prarasti realųjį pasaulį. Internetas gali sunaikinti prigimtinę kiekvieno mūsų savybę – ieškoti kuriant. Arba atvirkščiai – kurti ieškant. Todėl palinkėčiau daugiau keliauti, piešti sėdint kavinėje ant servetėlės, o ne naršyti telefone, draugams išsiųsti tikrą atvirutę, o gal ir savo paties piešinį padovanoti.

–  Jūsų manymu, architektas turėtų būti daugiau menininkas, ar tiksliukas?

–  Linkėčiau visiems būsimiems architektams kartu įjungti abu smegenų pusrutulius. Tai nusako ir architektūros apibūdinimas: „Architektūra yra menas ir mokslas kurti erdvę“.

Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete vasario 9 d. vyks prof. A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiada 10–12 klasių moksleiviams. Jos metu dalyviai galės išbandyti savo jėgas pagal stojamojo egzamino į architektūrą organizuojamoje rungtyje, taip pat turės galimybę sužinoti daugiau apie architekto darbą. Registracija – https://saf.ktu.edu/events/prof-zmuidzinaviciaus-piesimo-olimpiada/

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku