KTU emeritas J. Deltuva: anksčiau viską skaičiavome „ranka“

Svarbiausios žiniasklaidai | 2022-05-11

Vadovėliai rusų kalba, laboratorijos nepritaikytos moksliniam darbui ir įrangos trūkumas – taip pirmąją pažintį su aukštuoju mokslu prisimena ilgą laiką Kauno politechnikos instituto (KPI, dabar – KTU) Statybinių medžiagų katedros vedėju dirbęs Juozas Deltuva. Prieš bene septyniasdešimt metų mokslo kelionę pradėjęs KTU emeritų klubo įkūrėjas įsitikinęs – švietimo sistema ir KTU pasikeitė neatpažįstamai siekdamas užtikrinti gerą mokslą ateities kartoms.

Juozas Deltuva KTU
Juozas Deltuva dešinėje

Kauno technologijos universitetas (KTU), kurio ištakos – šiemet šimtmetį švenčiantis Lietuvos universitetas (LU) – vis plačiau atveria duris tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių studentams, dėstytojams, mokslininkams. Čia mokslui itin tinkama aplinka: palanki infrastruktūra, modernios laboratorijos, šiuolaikiška biblioteka, skaitykla, naujoviškos auditorijos, bendrabučiai. Nors kelias iki šio modernaus ir vienu geriausiu šalyje laikomu universiteto buvo gana ilgas, čia aukštojo mokslo žinių buvo siekiama nuo seno.

– Studijas tuometiniame KPI universitete (dabartiniame KTU) pradėjote dar 1953 metais. Kaip tuomet atrodė universitetas?

– Studijas KPI pradėjau išties seniai. Tuomet tai buvo labai sparčiai augantis institutas. Vienais metais į statybos fakultetą, kuriame mokiausi, buvo priimti 125 studentas, o kitais metais šis skaičius padvigubėjo ir jau siekė 250 studentų.

Tačiau tuometinės mokslo sąlygos buvo išties sudėtingos. Mūsų mokslo įstaiga labai sunkiai vertėsi, neturėjo tinkamų patalpų studijoms. Karo padariniai paliko gilų savo pėdsaką. Mokėmės dabartinėje vyskupijoje, kur tada buvo įkurtas dekanatas, ir rotušėje – didžiojoje rotušės salėje klausėmės paskaitų. Teko tenkintis tokiomis sąlygomis, kokios yra, nes apie geresnes galėjome tik pasvajoti. Labai stipriai jautėsi pokario laikotarpis, tą jautė tiek studentija, tiek visa šalies visuomenė.

– Jūsų studijų metais buvo nelengvas pokario laikotarpis. Koks anuomet buvo susidomėjimas studijomis ir aukštuoju mokslu?

– Tada buvo visiškai kitoks požiūris nei dabar. Tuo metu aukštasis mokslas žmogui buvo kone didžiausia siekiamybė, kokią tik jis galėjo pasiekti. Studentai buvo itin suinteresuoti mokytis, siekti žinių, tad visi labai sąžiningai dirbo ir siekė savo tikslų. Privalomų paskaitų per savaitę buvo 36 val., dar prisidėdavo 6 val.  fakultatyvų, tad mokslams institute viso buvo skiriamos 42 val. Į mokslus ryte išėję studentai grįždavo tik vėlai vakare.

Institute labai trūko vadovėlių, jų tiesiog nebuvo, juolab lietuvių kalba. Šiek tiek vadovėlių buvo gaunama rusų kalba, tad dėstytojai pagal juos skaitydavo paskaitas. Pagrindinis žinių šaltinis buvo konspektai, todėl studentai kaip įmanydami stengėsi kuo daugiau užsirašyti, pasižymėti.

Politechnikos institute buvo nemažai dėstytojų, baigusių studijas užsienio universitetuose. Po karo dalis jų pasitraukė į Vakarus, bet kai kurie liko. Jie buvo baigę studijas Austrijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, tad į buvusį Lietuvos universitetą (LU) atsinešė vakarietiškas žinias ir tradicijas.

LU prieš karą buvo laikomas vidutinio lygio universitetu Europoje. Suprantama, kad per karą jis stipriai nukentėjo, vokiečiai ne tik sugriovė gražiausius pagrindinius naujuosius rūmus, bet ir išsivežė labai daug mokslui reikalingos įrangos. Laboratorinės patalpos buvo visiškai nepritaikytos laboratoriniams tyrimams dėl įvairių prietaisų trūkumo, bet visi vertėsi tuo, ką turėjo.

– Šiandien net sunku įsivaizduoti universitetą be specialių laboratorijų, modernių prietaisų…

Juozas Deltuva KTU
Juozas Deltuva

– Išties tai yra visiškai nepalyginami dalykai, nes labai trūko skaičiavimo ir matavimo technikos. Tuo metu labai populiari buvo skaičiavimui naudojama moderni logaritminė liniuotė. Tai buvo pagrindinis studentų skaičiavimo įrankis, nes pasiekti didesnį tikslumą buvo labai sunku. Kai kuriuose statybinės mechanikos uždaviniuose reikėdavo pasiekti vieno procento tikslumą, bet kuomet viską iš akies reikėjo žiūrėti, studentams teko labai kruopščiai dirbti, būtinai šviesoje. Vėliau atsirado aritmometras Feniksas, kur pasukus rankenėlę buvo galima atlikti tam tikrus veiksmus – sudėti, atimti, padauginti. Tad čia buvo tokia pirmoji skaičiavimo mašina, o šiaip visas skaičiavimas vyko rankiniu būdu.

– Spėju, kad buvote pareigingas studentas, patiko dėstomas dalykas, o universitetas tuomet siūlė plačias galimybes ir nutarėte po studijų likti dirbti universitete, tiesa?

– Tikrai taip. Politechnikos institutas labai sparčiai augo ir buvo stengiamasi po studijų palikti kuo daugiau jaunų studentų, nes trūko darbuotojų. Kiekvienais metais institute palikdavo apie 30-40 jaunų dėstytojų, kurie padirbę ir įgavę reikiamos patirties stodavo į aspirantūrą, rengdavo mokslinius darbus ir taip kėlėsi kvalifikaciją. Šie dėstytojai dirbo labai nuoširdžiai ir atsakingai.

– Esate Emeritus klubo įkūrėjas. Kodėl nutarėte įkurti klubą ir kuo jums asmeniškai tai buvo svarbu? Ar tai tarsi savotiška padėka savo Alma Mater?

– Tuo laiku, kai atsirado pertvarka, subyrėjo stambios įmonės, sugriuvo mokslinės laboratorijos, nes sumažėjo iš Rusijos gaunamas finansavimas, daug žmonių gana anksti išėjo į pensiją. Valstybė buvo neturtinga ir neturėjo išteklių mokslo išlaikymui, tad ėmėsi atleidinėti iš darbo tuos žmones, kurie turėjo teisę išeiti į užtarnautą pensiją, kad nebūtų bedarbių. Atleistieji vis dar gyveno universiteto, akademine dvasia. Tai buvo žmonės, kurie prieš įeidami į patalpas nusiimdavo kepurę ir nusivalydavo batus, tai išreikšdami pagarbą aukštajai mokyklai.

Visi šie žmonės jautė pareigą sąžiningai ir atsakingai dirbti universiteto labui, tad nenorint, kad jie „išsibarstytų“, buvo nuspręsta juos suburti sukuriant emeritų klubą, kuris šiemet mini 20 metų jubiliejų.

Šis klubas turėjo du tikslus: kad žmonės neatitrūktų nuo universiteto ir palaikytų bendravimą tarpusavyje. Ne visi darbuotojai turėjo progos baigti pradėtas veiklas, tad suteikėme jiems vietą. Pirmoji emeritų karta buvo itin aktyvi, narius suskirstėme į skirtingas grupes pagal jų sugebėjimus bei pageidavimus. Akademinė grupė ne tik bendravo tarpusavyje, bet teikė pasiūlymus ir akademiniais klausimais. Po pertvarkos į universitetą atėjo daug naujų dėstytojų, kuriems reikėjo pagelbėti, tad emeritai visuomet buvo šalia.

Emeritų klubas jau subūrė apie 670 narių, jie ne tik prisideda prie įvairių veiklų vykdymo, bet ir du kartus metuose surengia vakarones, kuriose mielai dalijasi linksmais prisiminimais iš universiteto laikų.

– Kaip per visus tuos metus keitėsi švietimas šalyje? Kokius ryškiausius pokyčius pastebėjote?

– Tiek aukštajame moksle, tiek universitete vyko daug pokyčių. Pamenu, kai mokslus metę studentai vyko į užsienį prekių ir ėmėsi prekybos šalies turguose. Laimei, vėliau susiprato ir ne vienas jų grįžo prie savo mestų mokslų. Deja, tuomet ši žinutė buvo gana plačiai ištransliuota jaunimui, kuris apatiškiau žiūrėjo į mokslus, tad sumažėjo fundamentaliuosius mokslus besirenkančių studentų.

Smagu žinoti, kad mūsų šalies universitetus renkasi studentai iš užsienio ir ne tik iš trečiųjų pasaulio šalių, bet ir artimesnių kraštų. Pastebėčiau, kad norint Lietuvoje užsiauginti inžinierių kartą, reikėtų koreguoti bendrą švietimo sistemą. Dar mokykloje, galbūt net pradinėse klasėse, vaikus reikėtų labiau įtraukti į tiksliuosius mokslus. Taip užsiauginsime ne pažintinių, bet analitinių studijų studentus. Žvelgiant globaliau, apmaudu matyti, kad aukštasis mokslas neretai vis dar būna nuvertinamas, nors yra be galo svarbus visai žmonijai.

– Kokį progresą KTU padarė per 100 metų? Ar KTU vardas atpažįstamas Europos ir pasaulio universitetų kontekste?

Juozas Deltuva KTU
Juozas Deltuva viduryje

– Sunku bendrai apžvelgti, nes per tą laiką buvo keli skirtingi laikotarpiai: prieškarinis, karinis ir pokario, kuomet dalis politechnikos instituto, trys pagrindiniai fakultetai, buvo nukreipti į Vilnių, siekiant atgaivinti universitetą sostinėje. Vėliau KPI tapo Kauno technologijos universitetu (KTU), perėmusiu iš Vakarų visą mokslo sistemą, atsirado bakalauro ir magistro laipsniai. Taipogi buvo panaikinta dar prieš karą įvesta vokiška inžinierių rengimo sistema, kuria buvo vadovaujamasi ir tarybiniais metais.

Šiandien KTU vardas žinomas ne tik tarp studentų iš užsienio, bet ir dėstytojų iš kitų šalių, kurie čia darbuojasi, dalijasi patirtimi. Mūsų mokslininkai atlieka daug svarbių ir reikšmingų darbų, o diegiamuosius bei technologinius procesus  neretai dirba kitos užsienio mokyklos, reikėtų pasistengti, kad valstybiniu mastu ir mes būtume stiprūs. Itin stiprų universiteto įvaizdį daro narystė ECIU aljanse. Europa siekia būti konkurencinga Azijos aukštajam mokslui, tad yra rimtas stimulas pakelti visą aukštojo mokslo sistemą, įskaitant ir Lietuvos.

– Esate ne vienos knygos ir kitokios mokslinės literatūros autorius. Kaip šie leidiniai prisidėjo prie besikeičiančio universiteto?

– Mano rengti leidiniai – pagrindinė literatūra studentams, iš kurios jie mokėsi (Statybinių medžiagų vadovėlis ir kt.). Tai buvo vadovėliai lietuvių kalba, kuriuose naudojami lietuviški terminai, tad pradėjome daiktus vadinti tikraisiais vardais. Įstojus į Europos Sąjungą teko perimti europinius standartus, reikėjo sukurti lietuviškus atitikmenis. Standartuose buvo keliami du pagrindiniai reikalavimai – termino reikšmiškumas ir atitikmuo. Nemažai teko padirbėti ir prisidedant prie vadovėlių kūrimo, kurių labai trūko.

– Daug savo laiko skiriate universiteto veikloms, akademinei bendruomenei, studentams. Kaip keičiasi studentai, akademikai, ypač šiame vis labiau modernėjančiame pasaulyje? Ko palinkėtumėte ateities kartoms?

– Moderniame pasaulyje turbūt visi nori lengvai ir plačiai gyventi, greitai ir daug uždirbti, daug matyti, keliauti, pažinti. Natūralu, kad ne visiems pakanka laiko kvalifikacijai ir ši gyvenimo realybė jaučiama globaliai. Mes niekuomet taip gerai negyvenome, bet norėtųsi, kad žmonės suvoktų mokslo vertę ir po savęs paliktų gilesnį pėdsaką istorijoje.

Linkiu, kad Vyriausybė greičiau peržiūrėtų švietimo sistemos spragas ir imtųsi jas taisyti. Ateities kartos nusipelno gero mokslo, tad reikia pasistengti joms tokį suteikti. Visame pasaulyje itin palankiai vertinami aukštųjų mokyklų specialistai, kaip puikūs ir objektyvūs vertintojai, patarėjai, tad ateities kartos ir toliau turėtų to uoliai siekti.