Pereiti prie turinio

KTU mokslininkai: biofilinis projektavimas – gamtos ir technologijų derinys, gerinantis žmogaus savijautą

Mokslas žiniasklaidai | 2022-02-28

Mokslininkų teigimu, kasdienis ryšys su gamta – būtinas normaliam fiziniam ir psichologiniam vystymuisi. Tačiau kaip šį ryšį sugrąžinti į šiuolaikinius betono, plieno ir stiklo statinius, kurie aplinkoje atrodo itin nenatūraliai? KTU Statybos ir architektūros fakulteto mokslininkai tikina, kad norint vėl jausti gamtos alsavimą, projektuotojams, užsakovams bei gyventojams reikėtų skirti daugiau dėmesio biofiliniam projektavimui, kurio principai ne tik skatina į patalpas įsileisti daugiau gamtos, bet ir mėgdžioti jos formas dizaine.

Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė KTU
Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė

Biofilijos hipotezę 1984 m. iškėlė ir išplėtojo amerikiečių mokslininkas, biologas, gamtininkas ir rašytojas Edvardas Osbornas Vilsonas. Pasak jo, žmogui ryšys su gamta yra būtinas ir įgimtas, net nulemtas evoliuciškai.

„Anksčiau žmogaus ryšys su gamta buvo kasdienis ir betarpiškas, tačiau XX a. dėl industrializacijos ir urbanizacijos šis ryšys ėmė trūkinėti ir šiuo metu, kai kurių tyrėjų teigimu, mes gyvename antibiofiliškose aplinkose, o žmonijos vystymosi tendencijos – antibiofilinės.

Tačiau situacija jau keičiasi. Dedamos pastangos gamtą atvesti arčiau žmogaus. Egzistuoja ir tarptautinis biofilinių miestų tinklas, kuriam priklauso Torontas, Singapūras, Edinburgas, Barselona ir kelios dešimtys kitų miestų. Jie savo raidą grindžia biofilinio projektavimo ir planavimo principais“, – sako KTU  Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) mokslininkė Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė.

Gediminas Viliūnas KTU
Gediminas Viliūnas

KTU SAF architektūros programos studentas Gediminas Viliūnas pastebi, kad tiksliausiai biofilinį projektavimą galima apibrėžti kaip gamtos ir technologijų tarpusavio ryšį.

„Biofiliniai principai yra įgyvendinami labai įvairiai: nuo mažiausio augalo integracijos interjero kontekste, natūralios šviesos sklaidos iki medžio su vandens rezervuarais projektavimo, pastato šerdyje, gamtos dermės ir naujų technologijų miesto erdvėse ieškojimų“, – teigia G. Viliūnas.

Apie gamtos ir technologijų susiliejimą bei vykdytą projektą, kuriame pasitelkiant dirbtinio intelekto (DI) programas buvo ieškoma biofilinių formų statiniams, su I. Gražulevičiūte-Vileniške ir G. Viliūnu kalbamės plačiau.

– Kokia biofilinio projektavimo nauda žmogui?

Indrė: XX a. 9-ąjame dešimtmetyje Roger S. Ulrich atlikti tyrimai parodė, kad gamtos vaizdas, matomas per langą, daro teigiamą įtaką žmogaus sveikimo procesams. Jo rezultatai buvo patvirtinti ir kitais tyrimais, įrodančiais teigiamą ryšio su gamta poveikį žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai. Teigiama, kad reguliarus buvimas gamtoje ne tik padeda palaikyti fizinę sveikatą, pavyzdžiui, mažina viršsvorio susidarymo riziką, bet ir skatina kūrybingumą, padeda geriau atlikti susikaupimo ir įtempto mąstymo reikalaujančias užduotis. Biofilinių aplinkų kūrimas miestuose suteiktų galimybę gamtos teikiamais sveikatinimo privalumais naudotis kasdien savo gyvenamojoje, darbo ar poilsio aplinkoje.

– Tikriausiai arčiausiai gamtos mus priartina kambaryje žaliuojančios gėlės ir kiti augalai. Kokie dar būdai svarbūs, norint atliepti biofilinio projektavimo principus

Indrė: Apie 93 proc. paros laiko praleidžiame patalpose, tad jų pritaikymas itin svarbus. Tačiau biofilinio projektavimo galimybės yra kur kas platesnės nei vien tik augalų panaudojimas ir pastatų interjerų bei eksterjerų apželdinimas. Amerikiečių konsultacinė kompanija „Terrapin Bright Green“ pasiūlė 14 universalių biofilinio projektavimo principų. Tarkim, vandens integravimas, vizualinis ryšys su gamta (tai gali būti vaizdas pro langą), nevizualinis ryšys su gamta (pavyzdžiui, augalai, kuriuos galima paliesti, užuosi, galimybė girdėti paukščių čiulbesį ar medžių ošimą), dinamiškas, išsklaidytas apšvietimas, galimybė stebėti gamtinius procesus (pavyzdžiui, kaip gamta kinta skirtingais metų laikais). Tačiau nebūtina apsiriboti tik gyvąja gamta. Biofilinei kokybei išgauti gali būti panaudotos natūralios medžiagos ir net gamtinių elementų ar gamtinės aplinkos savybių atkartojimas, interpretacija dirbtinėje aplinkoje.

DI sukurta vizualizacija Human-nature colaboration KTU
DI sukurta vizualizacija „Human-nature colaboration”

Matematikas, architektūros ir urbanistikos teoretikas Nikos Salingaros, mini tam tikrą „biofilinę geometriją“, kai gerai perprastos žmogui evoliucijos bėgyje išlikti ir klestėti padėjusios gamtinės aplinkos charakteristikos yra sukuriamos dirbtinėje, žmogaus suformuotoje aplinkoje. Tokiu atveju teoriškai galėtume sukurti biofilinį pastatą ar interjerą nepanaudoję nei vieno augalo, tiesiog atkartoję formas. Taip pat verta paminėti biofilinio projektavimo kryptį, kurioje įkvėpimo semiamasi iš tradicinės, etninės architektūros ir statybų tradicijų.

Gediminas: Daug kas priklauso nuo to, ar kalbame apie naujai statomą, ar atnaujinamą objektą. Galima pasirinkti iš aibės natūralių medžiagų – tiek renkantis fasado, tiek interjero sprendimus. Medis, samanos, akmuo – komponentai, kurios galima panaudoti įvairiose objekto sprendiniuose: nuo fasado iki įvairių akcentų, kurių, pas daugumą namuose apstu. Norint minimalių pokyčių galima priimti sprendimus neišleidžiant nei cento, tarkim, karštą vasaros dieną praverti langą ir išgirsti supančią aplinką, medžių ošimą, paukščių čiulbėjimą. Menas slypi detalėse – galbūt tam tikrų interjere esančių baldų perorganizavimas atvers naujų vaizdų, įleis daugiau tiesioginės šviesos į patalpas.

– Kaip į tokį gamtos ir žmogaus ryšio kūrimą žiūri verslas?

Indrė: Biofilinis projektavimas pamažu tampa norma. Tam tikri reikalavimai jau įtraukti į kai kurias darnių pastatų sertifikavimo sistemas, o jos vis labiau vertinamos naudotojų, investuotojų ir kitų rinkos dalyvių. Ateityje projektuojant reikės dar labiau atsižvelgti į žmogaus ryšio su gamta išsaugojimą ir kūrimą. Tikėtina, kad plintant ekologiniam mąstymui ir biofilinei kultūrai urbanizuota aplinka taps ne antibiofilinė, kaip daugeliu atvejų yra dabar, o biofilinė: pastatuose, kiemuose ir viešosiose erdvėse atsiras vietos ne tik žmogui ir automobiliui, bet ir ekosistemoms. Tikėtina, kad išmoksime labiau vertinti gamtą, kurią jau turime miestuose ir savo gyvenamojoje aplinkoje.

Gediminas: Šiuo atveju labai svarbus gyventojų, profesionalių projektuotojų ir užsakovų švietimas. Nors tai reikėtų daryti dar esant mokyklos suole, visgi užtektų integruoti naujas sąlygas, paremtas biofiliniu mąstymu, moksleivių, studentų ar architektūros profesionalų projektų konkursuose. Tai paskatintų rinkos žaidėjus apmąstyti šią dalį.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti, norint plėtoti žaliuosius projektus?

DI sukurta vizualizacija Nest architecture KTU
DI sukurta vizualizacija „Nest architecture”

Indrė: Iš tiesų pastatų apželdinimas mūsų krašte kol kas nesulaukia entuziastingo pritarimo tiek dėl padidėjančios statybos kainos, tiek dėl priežiūros ypatumų bei nevienodos pastato estetinės išvaizdos keičiantis metų laikams. Tikriausiai Lietuvoje labiau tinkamas būtų stogų apželdinimas. Visgi turime ir įdomių pavyzdžių: Vilniaus Kairėnų Botanikos sode „ARCH“ studijos suprojektuotas ir pastatytas žaliasis „pastatas-augalas“ rodo, kad galima rasti neįprastų, mūsų klimatui tinkamų fasadų apželdinimo sprendimų. Nors šio pastato fasado palaikomoji priežiūra kelia iššūkius, objektas sulaukia didelio visuomenės dėmesio.

Tačiau biofilinis projektavimas – tai ne tik žaliosios sienos ir stogai. Pavyzdžiui, „The Edge“ išmanusis biurų pastatas Amsterdame atitinka daugelį biofilinio projektavimo kriterijų, nors jame apželdinimo elementai tikrai nėra dominuojantys.

Kartu atlikote tyrimą apie biofilinį projektavimą. Ką siekėte atrasti ir suprasti?

Indrė: Šis tyrimas atliktas pagal 2014–2020 m. ES fondų investicijų veiksmų programos priemonės „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“ veiklą „Studentų gebėjimų vykdyti MTEP (meno tyrimų) veiklas ugdymas“. Programa suteikia galimybę studentams išbandyti savo jėgas semestro metu greta studijų užduočių atliekant nedidelės apimties mokslinius tyrimus. Mes pasirinkome gilintis į biofilinio projektavimo koncepciją, jos taikymo praktinius pavyzdžius ir biofilinės architektūrinės formos kūrimą susieti su DI paremtais įrankiais. Projektą pavadinome – „Biofilinis projektavimas: tarp gamtos ir technologijų“.

Gediminas: Iš tyrimo „Darnios architektūros raida: gyvenamosios ir visuomeninės aplinkos vystymosi tendencijos“, atlikto prieš metus, darome prielaidą, jog šiandien egzistuoja pakankamai plati darnios architektūros inovacinių sprendimų pasirinkimo laisvė, tačiau dėl nepakankamo gerosios praktikos publikavimo, švietimo stygiaus ir ydingo supratimo, turime atsainų statybos sektoriaus požiūrį į naujas, darnias technologijas, pastebime globalų žaliosios architektūros stygių.

Mūsų vykdyto projekto tikslas – jau atliktų tyrimų tąsa. Susisteminus vyraujančius biofilinio projektavimo kriterijus, sukuriamas darnaus projektavimo principais grįstas modelis – kriterijų pritaikymas leidžia analizuoti architektūros raišką tiek tūrinėje, tiek planinėje kompozicijoje. Projektas leis suprasti, kaip tokie sprendiniai galėtų veikti realybėje, įvairiuose kontekstuose.

Kokią reikšmę projekte turi dirbtinis intelektas? Kaip suderinamos trys dedamosios: gamta, žmogus, DI?

DI sukurta vizualizacija Permaculture structure KTU
DI sukurta vizualizacija „Permaculture structure”

Indrė: DI gali atlikti net ir tokias užduotis, kurios anksčiau buvo laikomos išskirtinai žmogiškų galimybių sfera. Viena tokių sričių – meninė kūryba. Ne taip seniai interneto portalų antraštėse mirgėjo žinia apie tai, kad meno kūrinių aukcione buvo pateiktas DI sukurtas paveikslas. Ateities studijų srityje dirbantys mokslininkai prognozuoja, kad mūsų laukia mašinų intelekto, žmonių ir gamtinių sistemų bendradarbiavimas ir bendrakūryba. Mūsų tyrimo metu atliktas kūrybinis eksperimentas parodė, kad gamtinių sistemų charakteristikas apibūdinančių raktažodžių ir specialaus kodo naudojimas leidžia sugeneruoti netikėtas, įdomias formas, pasižyminčias kai kuriomis biofilinėmis charakteristikomis. Tokios formos gali tapti pradžia tolesnėms architekto kūrybinėms paieškoms.

Koks šios srities potencialas?

Indrė: Vis daugiau kalbama apie virtualiais aplinkas, primenančias mūsų fizinį pasaulį, kuriose vyks nuotolinė socialinė sąveika. Gali būti, kad virtualios bendravimo aplinkos, Metavisatos, bus suprojektuotos optimaliai naudojant biofilinio projektavimo principus ir leis perpildytuose megapoliuose susitelkusiems žmonėms pasinėrus į virtualų pasaulį atgauti psichines jėgas. Žinoma, virtualus pasaulis fizinės gamtos patirties, ko gero, neatstos, tačiau net ir toks sprendimas gali tapti išsigelbėjimu daliai vis labiau urbanizacijos kryptimi žengiančios mūsų planetos gyventojų.

Kalbant apie architektūros ir miestų raidos tendencijas, reikėtų paminėti biokolaboracijos koncepciją, kai žmogaus suprojektuotoje aplinkoje įkurdinamos ir įveiklinamos biologinės sistemos, teikiančios tam tikras paslaugas: pavyzdžiui, samanos ar dumbliai panaudojami energijos gavybai. Tokiu atveju žmogus turi sukurti tinkamas sąlygas šiems organizmams gyvuoti ir pasitelkti technologijas jų teikiamai naudai išgauti. Pastaruoju metu mokslinėse publikacijos analizuojama biokolaboracijos principo ir biofilinio projektavimo suderinamumo galimybė.

Gediminas: Dabar puikus metas veikti ir tai daryti įvairiose srityse. Turime įvairiapusiškai gerą infrastruktūrą. Mūsų tyrimas brėžia tvarumo liniją, kuri Lietuvoje iki šiol buvo mažai liečiama. Naikiname klaidingus stereotipus, todėl kaip kūrėjai norime ir stengiamės, kad su darnumu susiję klausimai būtų aktyviai gvildenami tiek vietiniame – mūsų šalies, tiek globaliame lygmenyje. Biofilinio projektavimo principai puikiai įrodo, kad net ir nededant itin daug pastangų galime pasiekti gerus rezultatus.